Pilietybės tipai Lietuvoje: tradicinis aktyvus ar postmodernus pilietis?
|
| Title | Pilietybės tipai Lietuvoje: tradicinis aktyvus ar postmodernus pilietis? |
| Authors | |
| Abstract | Pilietybės samprata, santykis tarp piliečių ir valdžios institucijų, atstovavimo ir atskaitomybės problemos modernioje valstybėje yra intensyvių akademinių diskusijų objektu. Demokratijos išlikimas ir efektyvus funkcionavimas priklauso nuo piliečių noro pripažinti demokratijos taisykles ir jų palaikymo. Parama valdžios institucijoms ir piliečių dalyvavimas valstybės valdymo procese yra esminė demokratijos funkcionavimo ir stabilumo užtikrinimo sąlyga. Mokslininkų tarpe dominuoja požiūris, kad per ilgesnį laikotarpį pasitenkinimas politinės sistemos veikimu sukuria aukšto lygio bendrąją paramą demokratijai - kuri sąlygoja demokratinių režimų išlikimą krizių laikotarpiu. Demokratijos krizės teoretikai nurodo, kad pastaraisiais metais piliečių dalyvavimo sumažėjimas paskatino socialinio kapitalo nykimą ir atstovaujamosios demokratijos silpnėjimą. Postmodernios pilietybės sampratos šalininkai teigia, kad narystės politinėse partijose ir profsąjungose, balsavimo, pasitikėjimo valdžios institucijomis mažėjimas gali būti paaiškinamas tuo, kad kinta tradicinės piliečių dalyvavimo formos ir atsiranda naujos, spontaniškos, orientuotos į konkrečių problemų sprendimą piliečių dalyvavimo formos. Šio straipsnio tikslas yra empiriškai nustatyti pilietybės formas Lietuvoje. Kokius piliečių tipus galima išskirti pagal domėjimąsi politika, pasitikėjimą politinėmis institucijomis, dalyvavimą konvenciniuose ir nekonvenciniuose veiksmuose? Kokie veiksniai nustato skirtumus tarp piliečių tipų? Kokios yra skirtumų tarp piliečių tipų priežastys ir galimos pasekmės demokratijos stabilumui Lietuvoje? Pirmojoje straipsnio dalyje apžvelgiama pilietybės sampratos kaita pastaruoju laikotarpiu. Dauguma autorių atmeta pilietybės kaip konkrečios individų grupės statuso sampratą ir teigia, kad pilietybę reikia suprasti kaip instituciškai įtvirtintų praktikų rinkinį. Pilietybė suprantama kaip politinių, teisinių ir kultūrinių praktikų rinkinys, kuris apibrėžia asmenį kaip kompetentingą visuomenės narį ir kuris formuoja resursų srautą tarp socialinių grupių. Pilietybės tipas priklauso nuo asmens aktyvumo arba pasyvumo politinėje sferoje, todėl galima teigti, kad piliečių dalyvavimo formos apibrėžia subjekto prigimtį modernioje valstybėje. Antroje straipsnio dalyje pristatoma aktyvaus tradicinio piliečio samprata. Piliečiai gali pasirinkti įvairius būdus įtakoti politinį procesą, tačiau ne visi dalyvavimo būdai yra lygiaverčiai demokratinės santvarkos konsolidacijos aspektu. Konvenciniai dalyvavimo būdai (balsavimas, kontaktavimas, rinkiminė veikla, darbas politinėse partijose ir organizacijose) yra stabilios demokratinės santvarkos prielaida. Tradicinis aktyvus pilietis domisi politika, palaiko demokratijos principus ir dalyvauja konvenciniuose politiniuose veiksmuose. Parama demokratijai apima tris lygius ir skirstoma į paramą demokratijos principams, paramą demokratijos veikimui ir paramą konkrečioms politinėms institucijoms. Nekonvenciniai dalyvavimo būdai paprastai yra neteisėti, neatitinka konkrečios visuomenės paprotinių normų ir yra siejami su neinstitucionalizuotais, dažnai nukreiptais prieš pačią sistemą veiksmais, kurių tikslas yra įvykdyti visuomenės sociopolitinės struktūros transformaciją. Trečioje straipsnio dalyje pristatoma postmodernios pilietybės samprata, apibūdinami ir paaiškinami piliečių dalyvavimo ypatumai poindustrinėse visuomenėse, pristatoma stebinčio ir kontroliuojančio piliečio samprata. Šiuolaikinėse poindustrinėse visuomenėse kinta piliečių dalyvavimo politiniuose veiksmuose formos. Dalyvavimas biurokratinėse ir elito vadovaujamose veiksmuose (balsavimas, narystė politinėse partijose ir profsąjungose) mažėja, tačiau piliečiai dalyvauja spontaniškuose, susijusiuose su konkrečių problemų sprendimu politiniuose veiksmuose (peticijų pasirašymas, dalyvavimas demonstracijose, boikotuose). Politinios dalyvavimo formų kaitos šaltinis yra vertybių skirtumai tarp kartų, atspindintys ilgalaikį gyvenimo sąlygų pagerėjimą, kuris įtakojo konkrečios kartos vertybes vaikystėje. Šiuolaikinėse poindustrinėse visuomenėse protesto veiksmai yra piliečių saviraiškos dalykas ir demokratijos stabilumui pavojaus nekelia. Ketvirtoje straipsnio dalyje yra pagrindžiamos kiekybinio tyrimo pasirinkimo priežastys ir tyrimo metodas. Straipsnyje atliekama Europos vertybių tyrimo (European Values Study) apklausos duomenų analizė. Europos vertybių fondo ir Tilburgo universiteto Sociologijos katedros užsakymu Europos vertybių tyrimo apklausą Lietuvoje atliko „Baltijos tyrimai" 2008 metų liepos -rugsėjo mėnesiais. Buvo atlikta keturių pakopų stratifikuota Lietuvos gyventojų apklausa, kurioje dalyvavo 1450 respondentų. Apklausos instrumentas buvo klausimynas, kurį sudarė uždari klausimai apie gyventojų politinio dalyvavimo formas, narystę organizacijose, materialistines/postmaterialistines vertybes, požiūrius į valstybę, demokratiją, visuomenės kaitą. Penktoje straipsnio dalyje naudojant dviejų žingsnių klasterinę analizę buvo išskirti penki piliečių tipai (nepasitikintys aktyvūs, pasitikintys konvenciniai dalyviai, nepasitikintys konvenciniai dalyviai, pasitikintys santūrūs ir nepasitikintys neaktyvūs) ir pateikiamos piliečių tipų charakteristikos. Naudojant įvairius statistinės analizės metodus nustatomi statistiškai reikšmingi ryšiai tarp piliečių tipų ir amžiaus, profesijos, gyvenamosios vietovės dydžio, narystės nevyriausybinėse organizacijose indekso, materialistinių/postmaterialistinių vertybių indekso, požiūrių į demokratiją ir dmeokratijos alternatyvas Lietuvoje, ketinimo skirti dalį asmenių pajamų bendrai gerovei. Atlikus daugianominalinę logistinę regresijos analizę buvo nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp pasitikinčių konvencinių dalyvių ir kitų piliečių tipų pagal amžių, gyvenamosios vietovės dydį, požiūrius į demokratiją ir demokratijos alternatyvas Lietuvoje, ketinimo skirti dalį asmenių pajamų bendrai gerovei. Staipsnio diskusijoje atliekama skirtingų piliečių tipų analizė, lyginant su idealiais tradicinio aktyvaus ir postmodernaus piliečio tipais. Straipsnio pabaigoje daroma išvada, kad empiriškai nustatytų penkių piliečių tipų (nepasitikinčių aktyvių, pasitikinčių konvencinių dalyvių, nepasitikinčių konvencinių dalyvių pasitikinčių santūrių ir nepasitikinčių neaktyvių) charakteristikos, remiantis tradicinio aktyvaus ir postmodernaus piliečio teorinėmis perspektyvomis, yra mišrios ir tik iš dalies atitinka teorinius lūkesčius. Labiausiai teorinį tradicinio aktyvaus piliečio tipą atitinka pasitikintys konvenciniai dalyviai, kurie domisi politika, palaiko demokratijos principus, dalinai patenkinti demokratijos plėtra Lietuvoje, dalinai pasitiki politinėmis institucijomis, dalyvauja tradicinėse politinio dalyvavimo formose (balsuoja ir dirba organizacijose), pasižymi minimaliu dalyvavimo neteisėtuose protesto veiksmuose (dalyvavimas neteisėtuose streikuose, pastatų užėmimas) potencialu ir yra linkę įnešti savo asmeninį indėlį į bendrą visuomenės gerovę. Pasitikintys konvenciniai dalyviai ir pasitikintys santūrus piliečiai gali būti laikomi demokratijos stabilumo garantu Lietuvoje. Nors nepasitikintys aktyvūs piliečiai turi postmoderniam piliečiui būdingų bruožų (labiausiai domisi politika, aktyviausiai dalyvauja konvenciniuose ir nekonvenciniuose protesto veiksmuose, yra kritiški valdžios institucijų atžvilgiu), kita vertus, jie turi tradicinio aktyvaus piliečio bruožų, nes dalyvauja tradicinėse politinio dalyvavimo formose (dirba partijose, profsąjungose ir balsuoja rinkimuose). Nepasitikintys aktyvūs piliečiai Lietuvoje nėra nei išskirtinai jauni, nei išsilavinę, nei pasižymintys aukštu saviraiškos vertybių lygiu. Nepasitikintys aktyvūs piliečiai ir nepasitikintys neaktyvūs yra labiausiai problemiški demokratinės santvarkos konsolidacijos požiūriu, nes blogiausiai vertina dabartinę Lietuvos politinę sistemą, remia demokratijos alternatyvas Lietuvoje, nes demokratinį valdymą nelaiko geriausiu ir labiausiai tinkamu valdyti Lietuvos valstybę, nėra linkę įnešti savo asmeninį indėlį į bendrą visuomenės gerovę. Nepasitikintys neaktyvūs, lyginant su kitais piliečių tipais, mažiausiai domisi politika, mažiausiai dalyvauja politiniuose veiksmuose ir dalyvauja tik individualiuose mažiausiai resursų reikalaujančiuose politiniuose veiksmuose. Didelę dalis nepasitikinčių neaktyvių piliečių remia demokratijos alternatyvas Lietuvoje, nes demokratinį valdymą nelaiko geriausiu ir labiausiai tinkamu Lietuvai, nėra linkę įnešti savo asmeninį indėlį į bendrą visuomenės gerovę. Beveik visiškas didelės Lietuvos gyventojų dalies nusišalinimas nuo politikos, nepasitenkinimas demokratija apskritai, demokratijos veikimu ir nepasitikėjimas politinėmis institucijomis gali sąlygoti pilietinės visuomenės deintegraciją ir stabdyti demokratijos konsolidavimo procesą šalyje.http://dx.doi.org/10.5755/j01.ss.71.2.538 |
| Publisher | Kaunas University of Technology |
| Date | 2011-08-10 |
| Source | Socialiniai mokslai Vol 72, No 2 (2011) |
| Rights | Autorių teisės yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4-37 straipsniuose. |