Įvairūs požiūriai į pasitikėjimo valdymą santykiuose tarp organizacijų
|
| Title | Įvairūs požiūriai į pasitikėjimo valdymą santykiuose tarp organizacijų |
| Authors | |
| Abstract | Pasitikėjimo reiškinį plačiai nagrinėja įvairios socialinių mokslų disciplinos, tačiau mažiau analizuojama pasitikėjimo valdymo sritis. Atliekami tyrimai apsiriboja vidiniais organizacijos procesais (Rotter, 1967; Mayer et al., 1995; Claybrook, 2004; Voelpel ir Kearney, 2008). Šiuolaikinės žinių ekonomikos kontekste išaugo tarporganizacinių ryšių svarba (Lewicki ir Bunker, 1996; Blomqvist ir Stahle, 2000; Wakabayashi, 2003; Zaheer ir Harris, 2005; Mollering, 2006), todėl vis dažniau akcentuojama pasitikėjimo reikšmė tokių ryšių sėkmei. Akademinės bendruomenės bei praktikos atstovai akcentuoja pasitikėjimo svarbą veiklose, pasižyminčiose aukšta rizikos galimybe, šiuo atveju tai būtų organizacijos, kurios bendradarbiaudamos generuoja, keičiasi bei valdo sunkiai apčiuopiamus „produktus“ – žinias. Keitimosi žiniomis procesas apima daug įvairaus pobūdžio rizikų, taigi pasitikėjimas yra vertinamas kaip viena iš pagrindinių priemonių ir prielaidų, siekiant sumažinti riziką, kylančią dėl tarpusavio bendradarbiavimo. Mokslinėje literatūroje dominuoja du alternatyvūs požiūriai į pasitikėjimo tarp organizacijų valdymą. Pirmasis požiūris, kuriuo dažniausiai paremti pasitikėjimo reiškinio tyrinėjimai psichologiniu aspektu, akcentuoja asmeninių savybių bei charakteristikų (pvz., lyderystė) svarbą pasitikėjimo kūrimui (t.y. tarpasmeninis pasitikėjimas) (Nadvi and Schmitz, 1998; Abrams et al., 2003; Dwivedi et al., 2003; Rus ir Iglič, 2005; Voelpel ir Kearney, 2008). Antrasis požiūris remiasi instituciniais pasitikėjimo aspektais, kurie yra ne mažiau svarbūs socialinių sistemų funkcionavimui negu asmenininė individų sąveika (t.y. institucinis pasitikėjimas) (Zucker, 1986; North, 1990; Fromhold - Eisebith ir Eisebith, 2005; Bachmann ir Inkpen, 2011). Atlikus mokslinės literatūros analizę paaiškėjo, kad vadybinėje pasitikėjimo tyrimų perspektyvoje dominuoja pirmasis požiūris. Visgi svarbu pažymėti, kad tarporganizacinių santykių pobūdis gali skirtis priklausomai nuo to, kokio pobūdžio pasitikėjimas vyrauja. Pavyzdžiui, daug sėkmingai įkurtų industrinių klasterių yra kompleksiniai tarporganizaciniai dariniai, pasižymintys aukštu institucionalizacijos lygiu. Pasitikėjimo kūrimui asmenininio pobūdžio perspektyva dažnai nėra pakankama priemonė siekiant užtikrinti sėkmingą tokių darinių funkcionavimą. Tai leidžia daryti prielaidą, kad siekiant sėkmingai kurti pasitikėjimu grįstus santykius derėtų remtis abiem požiūriais, kartu atsižvelgiant į organizacijos kontekstą bei organizacinio pobūdžio kintamuosius. Tyrimo problema išreiškiama klausimu – kokie pasitikėjimo valdymo požiūriai tinka skirtinguose tarporganizacinių santykių kontekstuose? Straipsnio tikslas - pagrįsti skirtingus požiūrius į pasitikėjimo tarp organizacijų valdymą. Straipsnyje analizuojamos dvi pagrindinės pasitikėjimo valdymo perspektyvos – tarpasmeninė ir institucinė, atsižvelgiant į tokius tarporganizacinių santykių aspektus kaip kultūrinė aplinka, industrinio klasterio brandumas, valstybės institucijų vaidmuo bei tarporganizaciniuose santykiuose vyraujantis žinių pobūdis. Pirmojoje straipsnio dalyje atskleidžiama pasitikėjimo koncepcija skirtingų disciplinų plotmėmis, pateikiama teorinė tarporganizacinių santykių pasitikėjimo valdymo aspektu analizė. Tuomet išskiriami du skirtingi pasitikėjimo valdymo požiūriai, analizuojami skirtinguose tarporganizacniuose kontekstuose, juos iliustruojant inovatyvių klasterių pavyzdžiais. Pasitikėjimo valdymo aspektai konceptualiai susiejami su pagrindiniais organizacinės aplinkos kintamaisiais. Atliktas tyrimas leidžia daryti išvadą, kad pasitikėjimo valdymas priklauso nuo skirtingų tarporganizacinių santykių parametrų (kultūrinė aplinka, industrinio klasterio brandumas, valstybės institucijų vaidmuo bei tarporganizacniuose santykiuose vyraujantis žinių pobūdis). Analizuojant kultūrinę aplinką pastebėta, kad tarpasmeninio pobūdžio pasitikėjimo valdymas gali būti sėkmingas multiaktyviose bei reaktyviose kultūrose, o institucionalizuotas pasitikėjimo valdymo pobūdis labiau tinkamas linijinėse kultūrose. Be to, visuomenės, kuriose individualūs bei organizaciniai ryšiai pasižymi susiejančiu (angl. bonding) socialiniu kapitalu, linkusios pasikliauti tarpasmenine pasitikėjimo kūrimo perspektyva, o visuomenės, kuriose dominuoja sujungiančio (angl. bridging) pobūdžio socialinis kapitalas, bus linkusios į insititucinę pasitikėjimo valdymo perspektyvą. Kalbant apie santykių brandumo aspektą, pradinėse bendradarbiavimo stadijose dominuoja charakteristikomis grįstas pasitikėjimas, tuo tarpu vėlesniuose tarporganizacinių santykių stadijose išauga tarpasmeninio pasitikėjimo svarba. Tai reiškia, kad tarpasmeninis (ne institucinis) požiūris į pasitikėjimo valdymą yra svarbus pradiniame tarporganizacinių santykių etape; visgi tokio pobūdžio išvada nėra universali, kadangi kartais institucinis pasitikėjimas gali palengvinti tarpasmeninio pasitikėjimo atsiradimą bei jo valdymą vėlesniuose santykių brandos etapuose. Aptariant valstybės vaidmenį tarporganizacinių santykių kūrimosi metu tikėtina, kad institucinis požiūris į pasitikėjimo valdymą bus sėkmingesnis tokioje aplinkoje, kur vyrauja stiprios valstybės institucijos, turinčios visuomenės pasitikėjimą. Kai aplinka instituciškai nestabiliai ar susiskaldžiusiai, daugiau sėkmės galima tikėtis taikant tarpasmeninio pobūdžio pasitikėjimo kūrimo strategiją. Žinių pobūdžio tarporganizaciniuose santykiuose atžvilgiu institucinis pasitikėjimo valdymas yra parankesnis, kai keičiamasi analitinėmis, išreikštosiomis ir kodifikuotomis žiniomis. Tačiau jei į šį procesą įtraukiamos sintetinės, aiškiai neišreikštos žinios, tada tinkamesnės yra tarpasmeninio pobūdžio pasitikėjimo valdymo strategijos. Apibendrinant straipsnyje pateiktą diskusiją galima pastebėti, kad tarpasmeninis ir institucinis pasitikėjimas yra vienas kitą papildantys konstruktai. Atlikta analizė parodė, kad šie požiūriai į pasitikėjimo kūrimą gali būti aptinkami skirtinguose industriniuose kontekstuose, pasižyminčiuose skirtingais industrinių klasterių kintamaisiais. Nusistovėjusios socialinės - kultūrinės aplinkos sąlygomis insititucinis pasitikėjimas įgalina tarpasmeninio pasitikėjimo formavimąsi. O jei tokių susiformavusių sąlygų nėra, pasitikėjimo valdymas turi remtis pasitikėjimo „salų“ ar „branduolių“ paieška, jų skatinimu ir plėtojimu, visais – tiek asmeniniu (mikro), tiek instituciniu (makro), tiek industriniu (mezo) – lygmenimis.http://dx.doi.org/10.5755/j01.ss.73.3.791 |
| Publisher | Kaunas University of Technology |
| Date | 2011-11-29 |
| Source | Socialiniai mokslai Vol 73, No 3 (2011) |
| Rights | Autorių teisės yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4-37 straipsniuose. |