Aplinkosaugos ir technologijų rizikos diskursų politizavimas: Lietuvos atvejis
|
| Title | Aplinkosaugos ir technologijų rizikos diskursų politizavimas: Lietuvos atvejis |
| Authors | |
| Abstract | Šiame straipsnyje autorės analizuoja aplinkosauginių ir technologinių rizikų diskursą žiniasklaidoje, keldamos diskurso politizavimo hipotezę. Straipsnyje taip pat siekiama paaiškinti ryšį tarp politizuoto rizikų diskurso ir visuomenės nuomonės dimensijų, tokių kaip pasitikėjimas mokslu ir technologijomis, atsakomybės priskyrimas valdžios atstovams, nepasitikėjimas nevyriausybinio sektoriaus organizacijomis, taip pat ryšis tarp politizuoto rizikų diskurso ir žemo pilietinio dalyvavimo. Straipsnyje analizuojama: visuomenės pasitikėjimas mokslu ir technologijomis Europos Sąjungos ir Lietuvos lygiu; piliečių dalyvavimo lygmuo ir pasitikėjimas visuomeninėmis organizacijomis; atsakomybės priskyrimas sprendžiant aplinkosaugos ir technologijų rizikos problemas; aplinkosauginių ir technologinių rizikų pateikimas žiniasklaidoje. Straipsnio autorės remiasi įvairių šaltinių duomenimis. Aplinkosauginių ir technologinių rizikų diskurso turinio analizė remiasi projekto „Rizikos suvokimas, viešoji komunikacija ir inovatyvus valdymas žinių visuomenėje“ (RINOVA) duomenimis. Projekto tikslas buvo ištirti rizikos suvokimą, rizikos komunikaciją ir valdyseną pagal tris temas, tai: branduolinė energetika, klimato kaita ir GMO. Šiame straipsnyje taip pat pristatomi duomenys iš kitų nacionalinių mokslinių tyrimų projektų bei Eurobarometro apklausų. Straipsnio įvade aptariama pasaulinė aplinkosauginių ir technologinių rizikų tyrimų tradicija, apžvelgiami Lietuvoje atlikti tyrimai šia tematika. Konceptualizuojant rizikų socialinio tyrimo galimybes nurodoma, jog paprastai tyrimai vykdomi remiantis dviem prieigomis: realistine ir socio - konstruktyvistine. Realistinio požiūrio teorijos remiasi fiziniais bei gamtos mokslais ir teigia, kad rizika yra objektyvi ir ją galima moksliškai tiksliai pamatuoti. Socio - konstruktyvistinė prieiga teigia, jog greta fizine prasme objektyvių rizikų ir jų poveikio egzistuoja dar ir gretutinis, sunkiai pamatuojamas visuomenės nuomonių, socialinių konstruktų, kolektyvinių rizikos reprezentacijų laukas, turintis savitą ir savarankišką poveikį socialiniam žmonių gyvenimui. Straipsnio autorės pasirenka socio - konstruktyvistinę rizikos aiškinimo paradigmą ir aplinkosaugines bei technologines rizikas apibrėžia kaip socialinius konstruktus, medijuojamus diskursų pagalba. Čia svarbų vaidmenį atlieka žiniasklaida, parinkdama, transformuodama ir skleisdama ekologinių problemų ir reiškinių socialiai sukonstruotus apibrėžimus. Straipsnyje remiamasi ir Rizikos visuomenės teorija. Rizikos visuomenė dažniausiai charakterizuojama akcentuojant augantį nepasitikėjimą mokslu ir technologinį skepticizmą. Straipsnyje remiantis įvairių apklausų duomenimis įrodoma, jog, lyginant su kitų ES šalių gyventojais, lietuviai - technologiniai optimistai, dauguma jų pasitiki mokslu ir mokslininkais. Kita ryški tendencija, atskleista remiantis apklausų duomenimis, – lietuviai yra linkę atsakomybę už aplinkosauginių ir technologinių rizikų vertinimą bei valdymą priskirti valdžios atstovams, politinėms institucijoms. Straipsnio autorių nuomone, technologinis optimizmas bei atsakomybės priskyrimas politikos atstovams atveria rizikų diskursus politiniam dominavimui. Technologinis optimizmas ir pasitikėjimas mokslininkais sukuria poreikį elitistiniam sudėtingų problemų (tokių kaip nagrinėjamos rizikos) aiškinimui. Tačiau mokslininkai, laikydamiesi vertybinio neutralumo principo, retai išdėsto savo normatyvines pozicijas viešajame diskurse. Tad kelias atveriamas kitiems elitistinio aiškinimo atstovams – politikams. Kaip rodo žiniasklaidos turinio kiekybinės analizės duomenys, būtent politikai ir įvairių politinių, valdžios institucijų atstovai dažniausiai pasirenkami kaip informacijos šaltiniai ar „veikėjai“ rizikų diskurso tekstuose. Dalyvaujančiosios demokratijos imperatyvas reikalauja įvairių socialinių veikėjų įsitraukimo sprendžiant problemas ar diskutuojant apie sudėtingus visuomenės ateitį lemiančius klausimus. Tai pagrindžia NVO ar piliečių dalyvavimo rizikų diskurse poreikį. Tačiau autorės pastebi žemą pilietinio dalyvavimo lygį (lyginant su ES šalimis) ir žemą lietuvių pasitikėjimą nevyriausybinio sektoriaus organizacijomis. Taip viešoji erdvė yra apribojama, nubrėžiant užkardas trečiojo sektoriaus atstovų įsitraukimui į diskursą. Tai tik dar labiau sustiprina diskurso politizavimo tendenciją. Kokybinė žiniasklaidos turinio analizė patvirtina teiginį, kad aplinkosaugos ir technologijų rizikos diskursai populiariuose Lietuvos dienraščiuose yra labai politizuoti. Nagrinėjamų diskursų politizavimas pastebimas analizuojant pagrindines tekstus persmelkiančias siužetines linijas. Politikai tampa pagrindiniais žinių šaltiniais – rizikos ekspertais. O žinios apie aplinkosaugos ir technologines rizikas diskurse yra apibrėžiamos politikos, ekonomikos ir sveikatos problemų kategorijomis, bet ne aplinkosauginėmis temomis. Daugumoje žiniasklaidos pranešimų politiniai siekiai ar interesai tampa tiek branduolinės energetikos, tiek klimato kaitos latentinėmis ar aiškiai manifestuotomis temomis. Kalbančiąją klasę sudaro išskirtinai valdininkai, prie kurių šliejasi įvairių sričių ekspertai, taip pat verslo sektoriaus atstovai. Kitokios tendencijos tik GMO diskurse – čia mokslininkai, biotechnologijų verslo ir valdžios atstovai yra ryškiausi socialiniai veikėjai. Bendra tendencija - visuomenės, nevyriausybinių organizacijų atstovai lieka žiniasklaidos artikuliuojamų aplinkosauginių ir technologinių rizikų diskursų užribyje. Straipsnio pabaigoje autorės pristato viešojo diskurso ir visuomenės nuomonės abipusio ryšio modelį, kuris paaiškina dvejopus procesus. Viena vertus, tokie visuomenės nuomonės aspektai kaip technologinis optimizmas, pasitikėjimas mokslininkais, nepasitikėjimas NVO, atsakomybės priskyrimas politinio sektoriaus atstovams įgalina ir nulemia diskurso politizavimą. Kita vertus, vyksta ir atgalinis poveikis. Kartą politizuotas diskursas legitimuoja kalbančiuosius veikėjus, kurdamas jų, kaip pagrindinių kalbėtojų, įvaizdžius, tad pasitikėjimas elitine nuomone ir atsakomybės priskyrimas politinio sektoriaus atstovams tik stiprėja. Susidaro uždaras diskursų politizavimo ir visuomenės nuomonės amplifikavimo ratas. Išvadų ir apibendrinimo skyriaus pabaigoje autorės pristato tolesnio mokslinio tyrimo klausimus, kurie leistų detaliau paaiškinti visuomenės nuomonės amplifikacijos ir diskursų politizavimo abipusio poveikio modelį.http://dx.doi.org/10.5755/j01.ss.74.4.1032 |
| Publisher | Kaunas University of Technology |
| Date | 2012-01-05 |
| Source | Socialiniai mokslai Vol 74, No 4 (2011) |
| Rights | Autorių teisės yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4-37 straipsniuose. |