Socialinės nelygybės reprodukavimo švietime prielaidos: ugdymo institucijų vaidmuo
|
| Title | Socialinės nelygybės reprodukavimo švietime prielaidos: ugdymo institucijų vaidmuo |
| Authors | |
| Abstract | Žmonijos istorija patvirtina glaudų švietimo ir ekonomikos išsivystymo ryšį. Sėkmingas ekonomikos vystymasis vis labiau priklauso nuo investicijų į žmones ir intelektinio potencialo išsaugojimą bei plėtrą, t.y. į žmogiškąjį kapitalą. Žmogiškojo kapitalo pagrindas - išsimokslinimas. Pranašumą konkurencinėje kovoje vis labiau apsprendžia ne šalies dydis, turtingi gamtos resursai ir finansinis kapitalas, bet išsimokslinimas ir visuomenės sukauptų žinių kiekis. Tačiau mokslininkų pozicijos vertinant švietimą kaip socialinio mobilumo instrumentą išsiskiria. Tyrimai rodo, kad švietimas sujungia du prieštaraujančius pradus – pirma, jis yra vienas plačiausiai pripažintų socialinių „liftų“, padedančių kilti socialinio statuso laipteliais aukštyn (Blanden ir kt., 2005; Leonavičius ir kt., 2005; Nesbit, 2006; D’Addio, 2007; kt.); antra, švietimas atlieka ir mobilumo kontrolės funkciją. Atlikdamas vertinimo, sertifikavimo funkcijas, švietimas apsprendžia žmogaus galimybes darbo rinkoje, be to, skirtingo lygmens švietimas sukuria skirtingą šios srities vertę (Fischer ir kt., 1996; Lynch, Baker, 2005; Merkys ir kt., 2007). Mokykla iš dalies apsrendžia besimokančiųjų studijų galimybes, sėkmę darbo rinkoje. Šių veiksnių supratimas - neatskiriamas efektyvios politikos plėtojimo proceso komponentas, siekiant suteikti vaikams ,,geriausią galimą pradžią jų gyvenimams”. Jei socialinės nelygybės perdavimo iš kartos į kartą laipsnis būtų sumažintas, tuomet kiekvieno asmens gabumai visuomenėje būtų išnaudojami efektyviau ir taip skatintų sanglaudą, lygybę ir ekonominį šalies vystymąsi (D’Addio, 2007). Taigi mokykla yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių žmogiškųjų išteklių kokybę. Jei atskirtį patiriančio mokinio problema atpažįstama ir sprendžiama, tuomet mokykla reiškiasi kaip institucija, galinti žymiai „sušvelninti“ edukacines ir socialines tokios situacijos pasekmes. O vaiko poreikiams nejautri mokykla gali tapti institucija, įtvirtinančia neigiamas edukacines ir socialines pasekmes. Tačiau jau pirmieji tyrimai, atlikti šeštajame ir septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, parodė, kad vienas iš dažniausiai pasikartojančių rezultatų - nelygybė, kylanti dėl mokyklos socialinių veiksnių ir ugdymo proceso ypatumų (van Zanten, 2005). Todėl, siekiant didinti mokyklos efektyvumą, labai svarbu identifikuoti nelygybę generuojančius institucinius veiksnius. Šiame straipsnyje siekiama apibūdinti institucinius švietimo veiksnius, reprodukuojančius socialinę nelygybę. Empirinę tyrimo bazę sudaro dviejų kokybinių tyrimų[1] duomenys - atliktas grupinis interviu su vietos lygmens politikais ir socialiniais veikėjais, taip pat giluminis interviu su jaunais suaugusiais asmenimis (24-29 m.), gimusiais žemo socialinio sluoksnio šeimose. Mokyklos turi didelį potencialą spręsti socialines problemas, tačiau jų neišnaudoja. Socialinę nelygybę mokykloje generuoja vadybinės, kultūrinės, edukacinės priežastys. Mokyklų taikoma selekcinė moksleivių atranka, grupavimas, orientacija į pasiekimus ir pajėgius mokinius, nepakankamas mokyklos vadovų bei mokytojų dėmesys socialinėms problemoms, žemo socialinio sluoksnio vaikų diskriminacija, mokytojų ir ypač auklėtojų socialinių funkcijų svarbos nesuvokimas, nepalankus mokyklos „etosas“, kt. sąlygoja išliekančius vaiko mokyklinės patirties ir šeimos socioekonominės padėties ryšius. Ugdymo institucijos susiduria su išoriniais jų efektyvumą ribojančiais veiksniais, tai: neaiški valstybės politika, menkas įvairių socialinių programų kiekis bei jų finansavimas, koordinavimas, tęstinumo stoka, specialistų, tokių kaip socialinis pedagogas, psichologas, mokykloje trūkumas, ugdymo politikos orientavimas ne į vaiko asmenybės plėtrą, emocinės inteligencijos, socialinių įgūdžių vystymą, bet į žinių perteikimą ir mokyklų rezultatus, glaudesnio bendradarbiavimo, bendrų diskusijų su valdininkais, aiškesnių programų rėmimo prioritetų bei kriterijų trūkumas. Tyrimo duomenys leido išskirti du tipinius vaikų socialinės raidos scenarijus bei santykio su švietimu modelius. Tyrimo dalyvių, augusių ekonominį nepriteklių išgyvenančiose, tačiau stipresnį sociokultūrinį pamatą turinčiose šeimose, mokyklinė patirtis buvo pozityvesnė, jie pasižymėjo kiek aukštesnėmis mokymosi ir gyvenimo tikslų aspiracijomis, sėkmingesniais socialiniais santykiais, optimistišku požiūriu į ateitį; jie buvo mažiau pažeidžiami, o tolimesnis jų gyvenimas susiklostė palankiau. Vaikų, augusių visiško (ekonominio ir sociokultūrinio) skurdo šeimose, jei iš pradžių jie ir mokėsi pakankamai gerai, vėliau prarado motyvaciją, praleisdavo pamokas, jautė bendraklasių, mokytojų atstūmimą. Šeimos problemos pastūmėjo juos priimti skubotus sprendimus - palikti vidurinę ir rinktis profesinę mokyklą. Profesinėje mokykloje gaunamą stipendiją jie suvokė kaip savo pirmąjį uždarbį. Abu scenarijai siejasi su pagrindinėmis teorinėmis nuostatomis, akcentuojančiomis, jog šeimos sociokultūrinio milieu vaidmuo yra lemiamas ir labai stipriai susijęs su mokymosi pasiekimais, mokykline patirtimi apskritai. Tyrimas atskleidė vaikų, kilusių iš žemo socialinio sluoksnio šeimų, „skurdo konspiracijos“ strategiją. Vaikai buvo linkę slėpti šeimos nepriteklių – vengdavo naudotis nemokamo maitinimo galimybe, tėvai iš paskutiniųjų pirkdavo gražesnius rūbelius, atsisakydavo pašalpų ir t.t. Tokius veiksmus sąlygojo baimė atskleisti šeimos situaciją, nepasitikėjimas mokykla, pedagogais, teikiama pagalba. Keisčiausia yra tai, kad mokykla dažniausiai ir nežinojo tikrosios ugdytinio gyvenimo situacijos, net auklėtoja pasyviai reaguodavo ir nesistengdavo išsiaiškinti tikrosios vaiko šeimos padėties. Tai leidžia daryti prielaidą, kad tradicinė mokykla išlieka viduriniosios klasės veiklos arena ir asmenys (vaikai), kurie tai klasei nepriklauso, socialiai suvokiami kaip kitokie ir stumiami į socialinę atskirtį. Išryškėjo šiems vaikams (vėliau jau suaugusiems) būdinga vėlyva „socialinė branda“: polinkis realius sprendimus atidėti ateičiai, pasyvumas, asmens kryptingumo stoka, asmeninių poreikių, polinkių, galimybių nesuvokimas; nesėkmės rizika akcentuojama stipriau nei galimybės. Tokiu atveju patvirtinama nuostata, jog nepakanka sudaryti struktūrines švietimo prieinamumo prielaidas. Švietimo sistema tokių vaikų, o vėliau ir suaugusiųjų atžvilgiu turi būti aktyvi, juos atrasti, drąsinti, taikyti aktyvias įtraukimo strategijas ir kt. [1] Tyrimas atliktas ES 6-osios Bendrosios programos projekto „Politiniai sprendimai įveikiant iš kartos į kartą perteikiamas socialinę nelygybę skatinančias priežastis“ – PROFIT (Nr.CIT2-CT-2004 – 506245. Projekto koordinatorius Lodzės universitetas, Lenkija, nacionalinis koordinatorius – Vytauto Didžiojo universitetas, 2004-2007.http://dx.doi.org/10.5755/j01.ss.74.4.1033 |
| Publisher | Kaunas University of Technology |
| Date | 2012-01-05 |
| Source | Socialiniai mokslai Vol 74, No 4 (2011) |
| Rights | Autorių teisės yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4-37 straipsniuose. |