Vaikystės politikos tapatumo diskursas: indoktrinuotų prasmių kontekstualizavimasis švietimo dokumentuose
|
| Title | Vaikystės politikos tapatumo diskursas: indoktrinuotų prasmių kontekstualizavimasis švietimo dokumentuose |
| Authors | |
| Abstract | Vakarų pasaulyje vaikystės politikos tapatumo klausimas naują impulsą įgavo XX a., t.y. visapusiškų švietimo politikos, struktūrinių ir institucinių permainų laikotarpiu. Dėl švietimo globalizacijos, esminių pokyčių sukeliančios naujų ugdymo technologijų raidos bei paplitimo socialinės gerovės valstybė susiduria su naujomis problemomis. Skatinimas kurti į vaiką orientuotas ugdymo paslaugas, ypač propaguojamas liberaliosios politikos šalininkų, aktualizuoja diskusijas apie socialinės gerovės valstybės ateitį. Kvietimas reformuoti tampa dažnu reiškiniu įvairaus pobūdžio socialinės gerovės valstybėse. Švietimo sistemos pokyčiai padidino nesutarimus dėl vaikystės politikos tapatumo. Manoma, kad poindustrinėse visuomenėse dėl globalizacijos procesų silpnėja atsidavimas šeimai, mažiau prisiimama įsipareigojimų vaikystei. Be to, suintensyvėjo švietimo institucijų, dalyvaujančių socialinės gerovės politikoje, diskusijos dėl šeimos įsipareigojimų ir vaikystės konstitucinių vertybių. Visuomenė yra skatinama prisiimti didesniąją dalį atsakomybės už socialiai jautrios, atviros erdvės vaikams kūrimą. Vis dažniau pasigirsta skatinimų atgaivinti šeimos ir vaiko vertybes, siūloma „refamilizuoti“ (angl. refamilise), t.y. grąžinti į šeimą su priežiūra siejamas funkcijas. Kartu ginama ir šeimos įsipareigojimų „defamilizacija“ (angl. defamilisation), t.y. su priežiūra siejamų funkcijų perkėlimas į viešąją socialinių paslaugų sferą, o socialinės gerovės valstybė kritikuojama dėl negebėjimo užtikrinti ugdymo kokybės, socialinės priežiūros ir socialinės gerovės (Arnlaug, 2006, 17-19 p.). Vis labiau struktūrinis nesuderinamumas švietimo politikoje skatina susimąstyti apie socialinės gerovės valstybės poziciją vaikystės politikos tapatumo atžvilgiu. Vaikystės tapatumo sąvoka yra aktuali kategorija, apibrėžianti sociokultūriškai konstruojamą žmonių (vaikų) grupavimąsi, nuolatinį ribų braižymą apsiribojant ir drauge atsiribojant tam tikrais identifikavimosi svertais, simboliais ir veiklos strategijomis (Berger, Luckmann, 1999). Taigi vaikystės tapatumo sąvokos kontekstualumą būtų nesunku konceptualizuoti, jį siejant su vaikystės antropologijos (Mid, 2002) mokslo tyrinėjimo objektu – siekiu pažinti vaikystę per sociokultūrinius skirtumus (kitoniškumą). Dėl to ypatingas dėmesys skiriamas, pirma, požiūrio į vaikystę pokyčiams (vaiko ugdymas suvokiamas kaip socialinės pilietybės dėmuo) (Lukšienė, 2000); antra, pokyčiai vaikystės politikoje skatina naujai pažvelgti į vaikystės tapatumą, pasireiškiantį vaiko visuotinės, savaiminės raiškos srityse. Pastarajam procesui nepaprastai svarbus buvo mokslininkų, gebėjusių populiariai, aktualiai ir įtikinamai rašyti vaikystės fenomeno, vaikystės ugdymo bei politikos (Kabašinskaitė, 2002) klausimais, darbai. Juodaitytės (2003), Monkevičienės (2008), Rūdytės (2011), Šiaučiulienės (2011) bei daugelio kitų autorių, kuriuos galima vadinti vaikystės politikos ir ugdymo strategijų kūrimo ekspertais, taip pat jų veikalų – monografijų, mokslinių, publicistinių straipsnių, viešų debatų dėka vaikystės pedagogikos klausimai perėjo iš mokslinių tyrimų lauko į politinio ir socialinės gerovės diskurso koncentrą. Vaikystės politikos tapatumas gretintinas su skirtingumo iškėlimu. Kaip teigia A. Juodaitytė, ši dimensija reikalauja metodologinio reflektyvumo, vaikystės tyrėjui užmezgant santykį su savitos kultūros subjektais: jis nuolat privalo reflektuoti vaikystės kultūrinį tapatumą, ir tai leidžia lengviau pozicionuoti vaikystės politikos tapatumą kaip paradigmą (Juodaitytė, 2003, 125 p.). Europos ir Lietuvos švietimo politikoje vaikystės tapatumo raiška sutampa su vaiko socialinio statuso vaidmens raiška, t.y. kaip normatyvinė tokio vaidmens (globotinio, ugdytinio) atliktis. Normatyvinį vaiko tapatumą implikuoja nacionalinė (tautinė) valstybė. Ji, kaip dominuojantis institutas, išreiškia vaikystės politikos tapatumą naudodama šeimos ir ugdymo institucijas. Toks tapatumas įvardijamas kaip legitimuotas (formalus), internalizuojantis ideologinį (ugdymo paradigmos) dominavimą, jį padarydamas normalizuojančiu – norminiu tapatumu (Castells, 2006, 24 p.). Šiuo atžvilgiu pabrėžiamas žmogaus (vaiko) asmeninio integruotumo bei raiškos būdas, suponuojamas sociokultūrinės aplinkos kaip tam tikro mąstymo, elgsenos konfigūracija. Taigi vaikystės politikos tapatumo kontekstualizavimu siekiama pristatyti vaikystės politikos teoriją. Konceptas, pagal kurį tokia teorija turi būti pozicionuojama, vertinama, yra ne apriorinis ir abstraktus, o episteminis, fenomenologinis ir hermeneutinis. Kitaip tariant, vaikystės politikos teorija turi būti vertinama ne pagal kokį nors išankstinį (indoktrinuotą, „slaptąjį“) abstraktų principą ar su vaikų ugdymo realybe nesusietą idėją, o pagal savo tikslą: suteikti prasmę reiškinių, kurie kitu atveju liktų padriki ir nesuprantami, visumai. Teorija turi sėkmingai pereiti dvejopą patikrinimą – prakseologinį ir kokybinį: ar kategorijos, kokios jos iš tiesų yra, paklūsta siūlomai teorijos hermeneutikai (interpretacijai) ir ar išvados kyla iš teorinių prielaidų? Kitaip tariant, ar teorinė koncepcija neprieštarauja ugdymo realybei ir sau pačiai? Šios teorijos keliamas klausimas susijęs su vaikystės politikos tapatumu, prigimtimi (Juodaitytė, 2003; Neifachas, 2010, Rūdytė, 2011). Tai viena sudėtingiausių šiuolaikinių koncepcijų socialiniuose moksluose. Taigi straipsnyje pateikiama analizė daugiausia sąlygoja konceptualius klausimus: kaip su ugdymo vaikystėje paradigmos kaita kontekstualizuojasi vaikystės prasmių kategorijos švietimo reglamentinėje dokumentalistikoje? Pagrindinė straipsnyje analizuojama problema - kokią vaikystės politikos tapatumo sampratą formuoja (konstruoja) indoktrinuotų švietimo kaitos prasmių diskursas ir kokias konceptualias pasekmes tai turi švietimo politikos modeliui (Duoblienė, 2011, 136 p.). Straipsnyje pozicionuojami svarbiausi specifiniai vaikystės tapatumą formuojantys diskursai: kultūrinis, filosofinis, politinis. Atskleidžiamos ir kontekstualizuojamos indoktrinuotos švietimo kaitos prasmės, analizuojamas į vaiką orientuotos ugdymo paradigmos ryšys su švietimo politikos kaitos modeliu. Daroma išvada, jog, atsižvelgiant į vaikystės fenomenologijos sociokultūrines tradicijas, esamos tendencijos – sukurti vaikystės politikos koncepciją – yra adekvačios. Todėl būtina svarstyti vaikystės fenomeno tapatumo ir dialogo su sociokultūrine aplinka kontekstus; tai reiškia, kad vaikystės politikos tapatumas įgauna savitos politinės kultūros bruožų ir tampa socialiniu - pedocentriniu. Taip indoktrinuotų švietimo kaitos prasmių diskursas atskleidžiamas kaip naująjį vaikystės pažinimą konstruojantis socialinis, humanitarinis metodas, padedantis atsakyti į esminius švietimo politikos klausimus apie ugdymą vaikystėje. Vaikystės politikos tapatumas turi teigti universalias vaikystės konstitucines (legitimuotas) vertybes, išlaikant vaikystės tapatumą pirmine tapatybe. Remiantis teorine analize teigiama, kad šiuolaikinė vaikystės politika aiškinama kaip socialiniais veiksmais keičiamų idėjų, sąvokų ir kategorijų apie vaikų ugdymą visuma, įgyvendinama tinklinėje struktūroje, kurioje vyksta esminis strateginių valstybės funkcijų poslinkis (pereinama prie „aktyvinančios“ politikos), plėtojama nauja vaikystės politikos samprata, labiau pabrėžianti vaiko įgalinimą ir tarpininkavimą kaip „tinklo vadybos“ elementus. Straipsnyje paaiškinama, kaip ugdymo paradigmos virsmo kontekste (nuo tradicinės į postmodernistinę) gali būti taikomos teorinės - filosofinės diskurso prieigų perspektyvos (socialinis konstruktyvizmas ir fenomenologija). Pateikiama kontekstualizuota vaikystės sampratų įvairovė švietimo reglamentinėje dokumentalistikoje.DOI: http://dx.doi.org/10.5755/j01.ss.75.1.1587 |
| Publisher | Kaunas University of Technology |
| Date | 2012-04-25 |
| Source | Socialiniai mokslai Vol 75, No 1 (2012) |
| Rights | Autorių teisės yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4-37 straipsniuose. |