Lietuvių diasporos tapatybės klausimas: L. Andriekaus atvejo analizė
|
| Title | Lietuvių diasporos tapatybės klausimas: L. Andriekaus atvejo analizė |
| Authors | |
| Abstract | Svarbi yra svetur gyvenančių tautiečių identiteto problema ir jos sprendimo paieškos. Kuo toliau, tuo labiau ši problema tampa aktualesnė, kadangi kiekvienas iš tėvynės išvykęs asmuo bando savo išvykimo atvejį vienaip ar kitaip įvardyti. Šiuo metu galime kalbėti apie trečiąją emigracijos bangą, kurią paskatino ne kariniai veiksmai, o išsilaisvinimas iš sovietinės priespaudos ir subliuškusios geresnės ateities viltys. Apie lietuvio tapatybės svetur problemas yra kalbėję ir rašę nemažai lietuvių autorių: A. Maceina, L. Eriksonas, J. Eretas, J. Grinius, K. Ostrauskas bei kiti. Maceina (2000) ir Eriksonas (2006), kalbėdami apie lietuviškos tapatybės paieškas, kiekvienai visuomenei dabarties socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje užduoda klausimą: kas mes esame? Todėl būtina aptarti diasporos tapatybės statusą – kas mes esame už Lietuvos ribų? Darbo naujumas – L. Andriekaus atvejo analizė, atliekama ištyrus lietuvių diasporos tapatybės klausimą. L. Andriekaus atvejis labai įdomus: jis teigia, jog nėra emigrantas, išeivis, tremtinys ar pabėgėlis, tačiau vis tiek užsienyje atsidūręs ne savo noru. Straipsnyje analizuojama ši kebli situacija. Viename savo pamokslų L. Andriekus teigė, kad tokių dvasinių sąmyšių anksčiau nėra buvę, kaip buvo XX amžiaus pirmoje pusėje, kurie reiškėsi masiniais žmonių bėgimais iš savo namų. Tuo metu žmonėms, besiblaškantiems po Europą, rūpėjo ne įdomūs turistiniai maršrutai, o egzistencijos problemos. Susiduriame su trijų kategorijų žmonėmis, kuriems teko palikti tėvynę – tai pabėgėliai, tremtiniai ir emigrantai, arba dar kitaip juos įvardijant - išeiviai. Kai kurie diasporos atstovai linkę atsisakyti su jais siejamų minėtų terminų. K. Ostrauskas minėtai situacijai siūlo naudoti egzilo ir egzilio terminus, primindamas, kad tremtinio sampratos jau beveik atsisakyta, niekas nebenori būti bailus tarsi kiškis pabėgėlis. A. Maceina (2000) kalba apie tremtį ir išeivius, skirstydamas juos į dvi kategorijas – duoneliautojus ir pabėgėlius. Tačiau šios kategorijos susilieja į vieną, kadangi žmonės išvyksta iš tėvynės ne tik dėl prarastos laisvės, bet ir dėl gresiančio bado. Kaip teigia A. Maceina, „niekas svetimame krašte nenori išeivio tapatybės“ (Maceina, 2000, 385 p.), kadangi privalu persiimti svetima kultūra ir kalba. J. Eretas emigraciją lygina su didele nelaime, tam tikra mirtimi. Diskutuodamas apie tremtį, dažniausiai jis vartoja terminą egzilis ir egziliečiai (Eretas, 1963, 9-14 p.), bet kartais mini emigranto, tremtinio ir tremties sąvokas (Eretas, 1965, 3, 10, 12 p.), tikrus tremtinius prilygindamas egziliečiams (Eretas, 1963, 10 p.). Pats J. Eretas apie savo išvykimą iš Lietuvos yra rašęs, kad pasijuto kaip tikras tremtinys (Matulis, 1963, 7 p.), kuomet teko išvykti. J. Girnius teigia, kad tos pačios tikrovės apibūdinimui dažniausiai vartojami terminai – tremtinys ir išeivis (Girnius, 1968, 515 p.). Sąlyginai save būtų galima vadinti politiniais emigrantais, tačiau tai nėra tinkamas esamos situacijos apibūdinimas. J. Girnius teigia, kad „nesame nei tikri tremtiniai, nei tikri emigrantai“ (Girnius, 1968, 518 p.). Jaunesnieji lietuviai Vakaruose pradėjo ironiškai vertinti tremties terminą, tačiau išeivio samprata jų irgi netraukė, tad pasiūlė vartoti egzilio sąvoką. Tačiau, anot J. Girniaus, egzilio sąvoka nieko naujo nepasakome, o tik „aplinkybių padiktuotą tremtį pridengiame svetimu žodžiu“ (Girnius, 1968, 521p.). J. Girnius siūlo vartoti egzodo terminą, nes jis labiau tinkamas masiniam išsikėlimui, išvykimui įvardyti. Nors egzilis ir egzodas, galima sakyti, yra sinonimai, tačiau „egzilis daugiau implikuoja pašalinį sprendimą, o egzodas – pačių apsisprendimą“ (ten pat). Tačiau J. Girnius nesiūlo egzodo termino vartoti plačiajai visuomenei, o labiau jį taiko lietuvių literatūros situacijai apibrėžti (Girnius, 1968, 522 p.). Terminai išeivija ar išeivis nepakankamai išsamiai nusako esamą situaciją. Situacijos apibūdinimui Ostrauskas (1974) rekomenduojama vartoti egzilo ir egzilio terminus. Jis teigia, kad egzilio apibrėžime minimas būtinumas nėra joks pasiteisinimas, kad reikėjo pabėgti iš tėvynės. Kad ir koks tai buvęs būtinumas, vis tiek apsisprendė kiekvienas asmeniškai. Tačiau vis tiek egzilis susiejamas su būtinumu pabėgti, taigi tapatinamas su pabėgėlio būsena, bet ne tremtimi: „esame išeiviai/egzilai, o ne tremtiniai; tad ir išeivija/egzilis – ne tremtis“ (Ostrauskas, 1974, 14 p.). Išeivis, tremtinys ir pabėgėlis yra trys visiškai skirtingos sąvokos, todėl jų nereikėtų sutapatinti. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ sąvoka išeivis aiškinama kaip asmens pasitraukimas gyventi į užsienį; tremtis aiškinama kaip asmens ištrėmimas ar nutrėmimas, tačiau sąvoka tremti tai apibrėžia daug geriau, teigiama, kad asmuo valdžios galia ar teismo sprendimu ištremiamas iš tėvynės; pabėgėlis apibūdinamas kaip asmuo, kuris pabėgo iš savo krašto. Tam tikri lotyniški ir graikiški minėtų sąvokų atitikmenys stipriau nusako esamą situaciją nei lietuviški, todėl jie vartotini esamos situacijos pagilinimui. Graikišką sąvoką exodos galima vartoti ir lietuvių diasporos atžvilgiu, tačiau atsižvelgiant į archainę jos reikšmę, kuri nusako grįžimą į pažadėtąją žemę, lietuvių diasporai ją reikėtų vartoti tuomet, kai susiruoš keliauti atgal į gimtąjį kraštą – tėvynę Lietuvą. K. Ostrauskas griežtai atsisakė vartoti tremtinio ir pabėgėlio terminus, vietoje jų pasiūlydamas vartoti egzilio/egzilo sąvoką, kuri identiška išeivio/išeivijos sampratai. Prisimindamas savo išvykimą į užsienį, viltį po studijų sugrįžti į tėvynę, veiklą išeivijoje, L. Andriekus rašė: „Nesu emigrantas ar išeivis, nes neemigravau; nesu tremtinys, nes niekas manęs neištrėmė; nesu pabėgėlis, nes nebėgau“ (Andriekus, 1994, 212 p.). Nors L. Andriekus savęs nelaiko pabėgėliu, tremtiniu ar išeiviu, dažnai minėtos tapatybės atžvilgiu vartoja neutralią, jau anksčiau aptartą sąvoką egzilai (Andriekus, 1975, 2 p.; 1979, 2 p.), taikomą kitiems asmenims, bet ne sau pačiam. Taip pat jis mėgsta vartoti sąvoką tremtinys, apibūdindamas JAV lietuvių spaudos situaciją, kurią pagerino į Ameriką atvykę tremtiniai, taip pat rašančių ir kuriančių asmenų visumą. Su L. Andriekaus pateikiama pozicija, kad jis nėra pabėgėlis, tremtinys ar išeivis, negalima pilnai sutikti. Vienai konkrečiai minėtai kategorijai jis simboliškai priklauso, nepriklausomai nuo to, kaip jis traktuoja buvusią situaciją, kai 1937 metų vasarą būrys klierikų iš Kretingos pranciškonų vienuolyno buvo išsiųsti į užsienį. L. Andriekų studijuoti į užsienį išsiuntė pranciškonų vadovybė, kuri jautė artėjančius tėvynei nepalankius pokyčius. Šis vadovybės veiksmas įvardytas kaip ištrėmimas, nes iš tikrųjų nebuvo aišku, kada ir ar išvis kada nors klierikai galės sugrįžti į gimtąjį kraštą. L. Andriekus teigė, kad nėra emigrantas ar išeivis, nes neemigravo; nėra nei tremtinys, nes niekas jo netrėmė; nėra ir pabėgėlis, nes niekur nebėgo iš gimtojo krašto. Kadangi jis ne savo noru išvyko iš Lietuvos, bet taip pat nepabėgo, todėl daroma išvada, kad L. Andriekus yra savotiškas tremtinys.DOI: http://dx.doi.org/10.5755/j01.ss.75.1.1590 |
| Publisher | Kaunas University of Technology |
| Date | 2012-04-25 |
| Source | Socialiniai mokslai Vol 75, No 1 (2012) |
| Rights | Autorių teisės yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4-37 straipsniuose. |