Negalios stereotipų kristalizavimas Lietuvos spaudoje
|
| Title | Negalios stereotipų kristalizavimas Lietuvos spaudoje |
| Authors | |
| Abstract | Giddens (2000) teigimu, spauda ir elektroninė žiniasklaida turi didžiausią įtaką tam, kaip „tolimi įvykiai“ paveikia artimus ir intymius individo gyvenimo aspektus (p. 13). Žiniasklaidos diskursuose konstruojama socialinė tikrovė keičia realybės suvokimą, sukuria tam tikras schemas ir nustato kriterijus, o tai visuomenėje gali būti traktuojama kaip ,,norma”. Žiniasklaidoje formuojamas požiūris į negalią lemia neįgaliųjų identitetą, negalios socialinio reiškinio suvokimą, apibrėžia neįgalaus asmens vietą ir vaidmenis visuomenėje. Požiūrį į neįgaliuosius tarsi formuoja užburtas visuomenės - žiniasklaidos ratas: žiniasklaida net tik atspindi visuomenės nuostatas ir požiūrius, bet ir sukelia grįžtamąjį ryšį, t. y. formuoja individo ir viešąją nuomonę. Mokslinių tyrimų, atskleidžiančių neįgaliųjų reprezentavimo tendencijas Lietuvos žiniasklaidoje, yra vos keletas: Ruškaus ir Daugėlos (2004) tyrimas ,,Socialinio fizinės negalios vaizdinio Lietuvos žiniasklaidoje (laikraščiuose) struktūra ir kryptingumas“, 2009 metais atliktas jungtinis Švedijos, Norvegijos ir Lietuvos tyrimas ,,Neįgaliųjų įvaizdis Lietuvoje – požiūris iš Skandinavijos“ (Ljuslinder, Mataitytė - Diržienė, Morlandstø, 2009) ir daktaro disertacija „Sutrikusios psichikos asmenų vaizdavimas Lietuvos žiniasklaidoje“ (Mataitytė - Diržienė, 2011). Egzistuojančios realybės suvokimas – tai potencialių pokyčių pradžia, todėl labai svarbu ištirti, kokie negalios vaizdiniai ir neįgaliųjų įvaizdis vyrauja Lietuvos spaudoje, kadangi būtent spaudoje ryškiausiai atsispindi svarbiausios socialinio gyvenimo aktualijos. Kaip rodo užsienyje atlikti tyrimai (Coverdale et al., 2002; Stibbe, 2004; Höijer and Rasmussen, 2005; Stuart, 2006; Haller et al., 2006; Schwartz et al., 2010 ir kt.), žiniasklaida (televizija, spauda etc.) pateikia stereotipizuotą ir mistifikuotą negalios vaizdinį. Nors XX amžiaus pradžioje JAV ir Vakarų Europoje įvyko esminiai pokyčiai, suformavę naują požiūrį į neįgalius asmenis ir jų poreikius, sovietinio ,,palikimo“ apraiškos vis dar atsispindi Lietuvos žiniasklaidoje. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti, kokie neįgaliųjų stereotipai vyrauja Lietuvos spaudoje? Kokį negalios vaizdinį formuoja Lietuvos spauda? Kokius neįgaliųjų tapatumo konstruktus perteikia Lietuvos spauda? Empiriniam tyrimui pasirinktas didžiausio tiražo Lietuvos dienraštis ,,Lietuvos rytas” ir neįgaliesiems skirtas savaitraštis ,,Bičiulystė”. Analizuojami visi 1995, 2003 ir 2010 metų šių leidinių numeriai. Pagrindinis turinio (content) ir lyginamosios analizės kriterijus - empiriniam tyrimui pasirinkti skirtingo pobūdžio leidiniai (orientuoti į skirtingas tikslines auditorijas). Remiantis spaudoje identifikuotais stereotipais, pateikiamos teorinės neįgaliųjų tapatumo konstruktų ir negalios vaizdinio įžvalgos. Atliktas tyrimas atskleidė, kad žodis „invalidas“ (angl. invalid - netinkamas darbui, tarnybai, negaliojantis) 1995 metais dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir 1995, 2003 metais savaitraštyje „Bičiulystė“ buvo dažniausiai vartojamas asmenims su negalia įvardyti, o 2003 ir 2010 metais analizei pasirinktuose leidiniuose sąvoką „neįgalieji” pakeičia daugybė kitų sinonimų, kurie stigmatizuoja neįgalius žmones ir žemina jų orumą: jie įvardijami kaip „nelaimėliai“, „nelaimingieji”, „likimo nuskriaustieji”, „silpnieji“ („Bičiulystė“); „iškrypėliai“, „grobėjai“, „ištvirkėliai“, „žudikai“, ,,pamišėliai“ („Lietuvos rytas“) ir pan. Terminologija, vartojama neįgaliam asmeniui apibūdinti, formuoja atitinkamą visuomenės požiūrį į negalią ir neįgaliuosius. Terminai, skirti asmenims su fizine negalia įvardyti, akcentuoja šių žmonių išskirtinumą (aklasis, kurčiasis, paraplegikas ir pan.). Žiniasklaidoje kuriamas negalios kitoniškumo įvaizdis palaiko neįgalumo stereotipus, diskriminuoja ir mažina neįgaliųjų žmogiškąją vertę. Dienraštyje „Lietuvos rytas“ negalia pristatomi kaip asmeninė tragedija, kylanti dėl fizinių ar psichinių individo sutrikimų; kaip normų neatitikimas ir stigma. Psichikos negalia stereotipizuojama ir mistifikuojama, pateikiamos psichikos negalios ir deviantinio elgesio sąsajos. Medikalizacija ir institucionalizacija suvokiama kaip socialinė kontrolė. Neįgalieji dienraštyje aprašomi kaip patiriantys smurtą iš aplinkinių, tai lemia visuomenės požiūrį į neįgaliuosius kaip į silpnus, negebančius apsiginti, vertus gailesčio. Bėgant metams dienraštyje vis dažniau atsiskleidžia šios neįgaliųjų charakteristikos. Dienraštyje galima įžvelgti negalios sąsajas su deviantinio elgesio išraiškomis. Kuriamas stereotipizuotas ir mistifikuotas psichikos negalios vaizdinys, neįgalieji suvokiami kaip homogeniška, engiama, neatitinkanti visuomenės „normų“, parazituojanti grupė. Savaitraštyje „Bičiulystė” akcentuojama negalios socialinio konstrukto prigimtis, pabrėžiama visuomenės požiūrio reikšmė neįgaliųjų integracijos sėkmei. Negalios socialinio konstrukto analizės pasigendama dienraštyje „Lietuvos rytas“. Neįgalieji dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir savaitraštyje „Bičiulystė“ atsiskleidžia kaip našta šeimai, negalia traktuojama kaip nesėkmių priežastis, gėdos ženklas. Straipsniuose negalia reprezentuojama kaip medicininė patologija, vyrauja medicininio modelio atspindžiai. Medicininis gydymas suvokiamas kaip vienintelė išeitis atgauti „normalias“ funkcijas ir atitikti visuomenės normas. Analizei pasirinktuose leidiniuose deklaruojama, kad neįgalieji yra nepageidaujami socialiniame gyvenime: neįgalieji turi menkas galimybes įsidarbinti, valstybės skiriamų neįgalumo išmokų nepakanka pragyvenimui, formuojamas neįgaliųjų kaip socialinių išmokų gavėjų, skurstančiųjų įvaizdis. Nepritaikyta fizinė aplinka skatina neįgalių asmenų institucionalizaciją ir socialinę izoliaciją. Straipsniuose vyraujanti neįgaliųjų kolektyvinė dimensija kuria ir palaiko stereotipizuotą neįgaliųjų, kaip socialinės atskirties grupės, subkultūros įvaizdį. Savaitraštyje „Bičiulystė“ minimi neįgaliųjų organizacijų pavadinimai „Svaja“, „Viltis“, „Svajokliai“, „Lemtis“ ir kiti palaiko neįgaliųjų stereotipų formavimo(si) mechanizmą, atskleidžia, kad negalia yra sunkus gyvenimo išbandymas, tačiau neįgalieji viliasi įveikti savo negalią, paprastai visas viltis teikdami medicininiam gydymui. Abiejuose analizei pasirinktuose leidiniuose vyrauja stereotipizuotas neįgalių žmonių pristatymas, tačiau savaitraščio „Bičiulystė“ straipsniuose atsispindi ir teigiami negalios vaizdinio atspalviai: pateikiama išsami informacija apie neįgaliųjų pasiekimus, gerąsias savybes, išryškėja proaktyvūs pačių neįgaliųjų siekiai kurti ir palaikyti pozityvias tapatumo išraiškas visuomenėje.DOI: http://dx.doi.org/10.5755/j01.ss.75.1.1594 |
| Publisher | Kaunas University of Technology |
| Date | 2012-04-25 |
| Source | Socialiniai mokslai Vol 75, No 1 (2012) |
| Rights | Autorių teisės yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4-37 straipsniuose. |