Visuomenės požiūriai į socialinę politiką: valstybės, individo ir šeimos vaidmuo kuriant socialinę gerovę Lietuvoje
|
| Title | Visuomenės požiūriai į socialinę politiką: valstybės, individo ir šeimos vaidmuo kuriant socialinę gerovę Lietuvoje |
| Authors | |
| Abstract | Straipsnyje analizuojama itin heterogeniška socialinės politikos prigimtis šiuolaikinėse visuomenėse, dėmesį koncentruojant į visuomenės požiūrius apie tai, kas turėtų pasirūpinti žmogumi tokiose gyvenimo situacijose kaip ilgalaikė liga, negalia, nedarbas – valstybė, pats žmogus, šeima ar bendruomenė. Mokslinė literatūra nepateikia vienareikšmio atsakymo apie valstybės vaidmenį socialinio aprūpinimo kontekste. Socialdemokratinė perspektyva interpretuoja stiprią gerovės valstybę kaip pozityvų dalyką, padedantį užtikrinti socialinę lygybę per perskirstymą. Ir atvirkščiai, – kiti autoriai (Friedrich von Hayek, 1959; Charles Murray, 1982) stiprią gerovės valstybę kritikuoja dėl jos neefektyvumo, despotizmo ir ypatingai dėl nesuderinamumo su žmogaus laisvės idėja. Socialinės politikos tema plačiai nagrinėta ne tik užsienio, bet ir Lietuvos autorių darbuose: Aidukaitė (2003, 2006a, 2006b, 2009, 2011) analizuoja Lietuvos gerovės sistemą, reformas ir socialinės apsaugos institucijų formavimąsi lyginamojoje perpektyvoje, Guogis (2000, 2002, 2004, 2005a, 2005b, 2006a, 2006b, 2008, 2010) fokusuojasi į Lietuvos socialinės politikos modelių, socialinių paslaugų, socialinės atsakomybės ir socialinės apsaugos nagrinėjimą, Jančaitytė (2005), Jasilionienė (2005a, 2005b), Jonkarytė (2003), Maslauskaitė (2003), Mikulionienė (2003), Mitrikas (2003), Stankūnienė (2001, 2003, 2005) tiria šeimos politiką Lietuvoje, Lazutka (2008, 2009), Žalimienė (2009, 2011) koncentruojasi ties socialinio aprūpinimo Lietuvoje klausimais. Tačiau vis dar nėra pakankamai ištyrinėti Lietuvos visuomenės požiūriai dėl to, kas turėtų būti atsakingas kuriant socialinę gerovę. Todėl pagrindinė mokslinė problema, nagrinėjama šiame straipsnyje, yra klausimas: kas turėtų pasirūpinti žmogumi sunkiose gyvenimo situacijoje, koks turėtų būti valstybės, individo, jo/jos šeimos vaidmuo? Lietuva kaip posocialistinė šalis, vis dar turinti atitinkamą mentalitetą, yra labai įdomus tyrimo atvejis, nes iš esmės atsakymo reikalauja klausimai: ar Lietuvoje žmonės pritaria liberaliajai, ar socialinei demokratinei ideologijai ? Šio straipsnio tikslas – analizuojant visuomenės požiūrius, atskleisti valstybės, individo ir šeimos vaidmenį kuriant socialinę gerovę Lietuvoje. Kaip teigia Gosta Esping-Andersen (1990), gerovės valstybė negali būti suprantama tik teisių, kurias ji garantuoja, kontekste: atvirkščiai, reikia nagrinėti, kaip socialinio aprūpinimo srityje susipina valstybės, rinkos ir šeimos vaidmenys. Kaip teigia Erskine (2007), metodologiškai socialinę politiką šiuolaikinėse visuomenėse galima analizuoti šiais aspektais: (1) socialinių faktų perspektyva: socialiniai faktai svarbūs analizuojant socialinę politiką atskirose socialinėse sferose (pvz. užimtumas, sveikata) ir prognozuojant bei įgyvendinant socialinės politikos pokyčius; (2) socialinių problemų perspektyva: siekiama analizuoti skirtingas socialines problemas (pvz., nedarbas, neįgalumas) ir pasiūlyti tam tikrus mechanizmus šioms problemoms spręsti; (3) socialinių grupių perspektyva: siekiama koncentruoti dėmesį į tam tikras socialines grupes (pvz., bedarbiai, neįgalieji) ir pasiūlyti socialinės politikos mechanizmus, įgalinančius patenkinti atskirų socialinių grupių poreikius; ir (4) socialinių paslaugų perspektyva: siekiama tirti socialinių paslaugų organizavimą, administravimą ir valdymą (pvz. darbo biržos paslaugos, socialinio darbuotojo paslaugos). Čia labai svarbus tampa valstybės vaidmens klausimas. Kuo stipresnis valstybės vaidmuo teikiant socialines paslaugas, kuo labiau išvystyta gerovės valstybė, tuo mažiau erdvės lieka individualiai, šeimos ar bendruomenės iniciatyvai. Tokių iniciatyvų pavyzdžiai – korporatyvioji verslo įmonių socialinė atsakomybė, nevyriausybinių organizacijų veikla, savanorystė, šeimos narių tarpusavio pagalba. Straipsnis remiasi dviejų tarpusavyje susijusių projektų rezultatais: mokslinių tyrimų projekto „Tarptautinė socialinio tyrimo programa: Lietuvos socialinių problemų stebėsena” (ISSP-LT), finansuojamo Lietuvos mokslų tarybos pagal programą „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“ (sutarties Nr. SIN-07/2012) ir mokslinių tyrimų projekto „Socialinių problemų stebėsena: Tarptautinės socialinio tyrimo programos įgyvendinimas” (SPS), finansuojamo Lietuvos mokslų tarybos pagal programą „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“ (sutarties Nr. SIN-15/2010). Straipsnyje analizuojami dviejų apklausų, kurios atliktos 2010 m. gruodžio mėn. – 2011 m. sausio mėn. ir 2011 m. lapkričio – gruodžio mėn., rezultatai. Apklausos atliktos pagal Tarptautinės socialinio tyrimo programos reikalavimus. Tarptautinės socialinio tyrimo programos išskirtinumas yra: (1) platus temų spektras (nuo socialinės nelygybės iki rekreacijos bei poilsio), (2) tarptautinis palyginamumas viso pasaulio mastu (nes programoje dalyvauja beveik 50 valstybių), (3) optimalus kartotinumas laike, nes apklausos vykdomos kasmet ir kas 7-10 metų jų temos kartojamos. Kartotiniai klausimų moduliai atveria laiko dimensiją analizuojant ISSP tyrimų duomenis. 2010 m. klausimyną sudarė 4 klausimų blokai: I – socialinė nelygybė, II – socialinė politika, III – aplinka, IV – sociodemografiniai klausimai. 2011 m. - 3 klausimų blokai: I – socialinė politika, II – sveikata, III – sociodemografiniai klausimai. Klausimyno bloką “Socialinė politika” sudarė trys dalys: nuostatos socialinės politikos atžvilgiu; Lietuvoje vykdomos socialinės politikos vertinimas;respondento savo socialinės padėties vertinimas. Šio klausimyno bloko pirmoji dalis „Nuostatos socialinės politikos atžvilgiu“ buvo skirta išsiaiškinti respondentų nuomonę apie valstybę kaip socialinės politikos pagrindinę formuotoją: kas turi pasirūpinti žmogumi konkrečiose gyvenimo situacijose, koks valstybės vaidmuo socialinės politikos srityje? Tyrimo imtis Lietuvoje reprezentuoja 2 647 592 18 metų ir vyresnius gyventojus, iš kurių 1 792 245 yra miesto gyventojai ir 855 347 - kaimo gyventojai. Tyrimo populiacija: Lietuvos namų ūkių gyventojai nuo 18 metų ir vyresni, nepriklausomai nuo jų tautybės, pilietybės, kalbos ar teisinio statuso šalyje. Į populiaciją nepatenka benamiai asmenys, asmenys išvykę iš Lietuvos ar hospitalizuoti ilgiau nei 6 mėn. ir atitinkamose institucijose (senelių namuose, internatuose, prieglaudose ir pan.) gyvenantys asmenys. Atrankos aprėptis: Valstybės įmonės „Registrų centras“ tvarkomas Lietuvos Respublikos adresų registras. Atranka: daugiapakopė stratifikuota klasterizuota atranka. Duomenų rinkimo metodas: tiesioginis interviu respondento namuose, naudojant standartizuotą klausimyną, kurį pildė profesionalus interviuotojas. Empiriniai tyrimo duomenys parodė, kad Lietuvoje egzistuoja stiprūs valstybės socialinės paramos lūkesčiai. Vertindami, kam turėtų tekti didžiausia atsakomybė rūpinantis žmogumi ligos, negalios atveju, netekus darbo, išėjus į pensiją, Lietuvos gyventojai akcentuoja valstybę. Situacijose, kurios tiesiogiai priklauso nuo individo pasirinkimo – t.y. gimus vaikui, skyrybų atveju – didesnė atsakomybė priskiriama pačiam individui.DOI: http://dx.doi.org/10.5755/j01.ss.77.3.2769 |
| Publisher | Kaunas University of Technology |
| Date | 2012-11-15 |
| Source | Socialiniai mokslai Vol 77, No 3 (2012) |
| Rights | Autorių teisės yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4-37 straipsniuose. |