Inovacijų strategijos skirtingose institucinėse aplinkose: konceptualūs ryšiai ir sąveikos
|
| Title | Inovacijų strategijos skirtingose institucinėse aplinkose: konceptualūs ryšiai ir sąveikos |
| Authors | |
| Abstract | Šiuo metu yra nemažai mokslininkų, propaguojančių skirtingą ir kartais prieštaringą organizacijos inovacijų strategijos suvokimą. Gausėja fragmentiškų tyrimų, pagrįstų dažnai viendimensėmis įmonių inovacijų strategijų tipologijomis (Tvaronavičienė et al., 2009; Frenz , Lambert, 2010). Esama tyrimo metodologijų, kuriomis siekiama susieti inovacijų strategijų tipus su institucinės aplinkos aspektais (e.g. Hall, Soskice, 2001; Lundvall, 1992; Frenz, Lambert, 2010; Whitley, 2000), tačiau dažniausiai jos grindžiamos dichotomijomis, kurios supaprastina sudėtingą inovacijų kontekstą. Ši mokslinė problema savo ruožtu sukuria iš dalies sutampančių konceptų klasifikavimo ir tyrimo poreikį šioje greitai besivystančioje mokslo srityje. Todėl straipsnis koncentruojasi į konceptualių ryšių tarp skirtingų inovacijų režimų ir strategijų bei skirtingų institucinių aplinkų nustatymą. Kita vertus, vis labiau ryškėja ir įsitvirtina kompleksinis požiūris į organizacijų inovacijų strategijas. Tyrimų (Battisti, Stoneman, 2010; Frenz, Lambert, 2010) rezultatai atskleidė, kad technologinių ir vertės inovacijų sinergija lydi įmonės veiklos efektyvumą, o įmonės, kurios sujungia produkto ir proceso inovacijas ne tik tarp savęs, bet ir įsitraukia į tikslingus organizacinius bei marketinginius pokyčius, yra konkurencingesnės nei tos, kurios koncentruojasi į vienos rūšies inovacijas (Battisti, Stoneman, 2010). Todėl vis aiškiau įmonės inovacijų strategija suvokiama kaip integruotas, visaapimantis konceptas, nurodantis, kaip organizacija pasieks savo inovacinės veiklos tikslų (Stankevičė, Jucevičius, 2010). Tai yra rinkinys veiklų, kurios įmonės įgyvendinamos kartu, siekiant pateikti rinkai naują prekę ar paslaugą arba pagerinti gamybos, tiekimo ar verslo procesus (Frenz, Lambert, 2010). Tokiu būdu įmonės inovacijų strategija apima įvairius sprendimus apie tai, ką inovuoti (pavyzdžiui, produktą, procesą, technologiją ir t.t. (Battisti, Stoneman, 2010)), kaip įgalinti inovacinę veiklą (tinklai, partneriai, atvirumo laipsnis ir pan. (Fagerberg, Mowery ir Verspagen, 2009; Radziszewska-Zielina, 2010; Srivastava, 2006; Visser, Atzema, 2007), koks turėtų būti inovacijų greitis (inkrementinės, radikalios (Rossi, 2002) ir apimtis (naujovė, modifikacija, imitacija (Fagerberg, 2005), taip pat – kaip inovacija turėtų pasiekti tikslinį vartotoją (Battisti , Stoneman, 2010; Stankevičė, Jucevičius, 2010). Taigi skirtingos įmonių inovacijų strategijos reprezentuoja skirtingas sąveikaujančių, tai yra, interaktyvių inovacijų charakteristikų kombinacijas ir savybes. Remdamiesi šiuo nauju požiūriu į įmonės inovacinę strategiją, Frenz ir Lambert (2010) atliko tyrimą 17-oje valstybių, siekdami nustatyti įmonių inovacijų strategijų tipus. Būtent ši tipologija ir tapo straipsnio atskaitos tašku, siekiant straipsnio tikslo. Detalizavus mokslininkų (Frenz, Lambert, 2010) išskirtas kiekvienos rūšies inovacijų strategijos charakteristikas, nustatyta, kad kai kurie subtipai gali būti sujungti tarp savęs, remiantis charakteristikų pasikartojimu skirtinguose subtipuose. Tokiu būdu sudaryta patobulinta tipologija, apimanti šešias įmonių inovacijų strategijas. Įslaptintosios technologijos strategija apibūdinama visų pirma technologinėmis inovacijomis, kurios vystomos uždarai, dažnai įmonės viduje. Marketingu grįstą lyderystę charakterizuoja rinkai nauji produktai ir paskirstymo kanalai. Likutinės imitacijos inovacijų strategija padeda išgyventi įmonėms, kurios sugeba laiku ir vietoje imituoti produktus ir procesus, kurie yra nauji tik pačioms įmonėms. Procesų modernizavimas yra inovacijų strategija, kuri pasižymi naujos įrangos įsigijimu, siekiant modifikuoti gamybos, paskirstymo arba verslo procesus. Tinklaveikos inovacijų strategija taikoma įmonėse, kurios tiki mokymosi iš gerosios patirties ir bendradarbiavimo vertės grandinėje nauda inovacinei veiklai. Galiausiai organizacinės paramos inovacijų strategijos nukreiptos į radikalius organizacinės struktūros ir vadybos pokyčius. Be abejo, kiekviena iš išskirtų inovacijų strategijų apima platesnį charakteristikų spektrą, negu nurodyta santraukoje. Atlikus šių charakteristikų lyginamąja analizę su ankstesniais tyrimais, nustatytos sąsajos tarp sudarytos tipologijos ir vadinamųjų viendimensių inovacijų bei inovacijų strategijų tipologijų. Pavyzdžiui, įslaptintosios technologijos inovacijų strategija pasižymi bruožais, kurie būdingi produkto technologijoms (Schmookler, 1966), lyderiaujančioms inovacijų strategijoms (Markard ir Truffer, 2006) ir t.t. Atskleisti įmonių inovacijų strategijų tipai taip pat buvo sugretinti ir su esminiais teoriniais požiūriais, analizuojančiais inovacijas instituciniame kontekste – kapitalizmo įvairovių (Hall, Soskice, 2001), nacionalinių inovacijų sistemų (Lundvall, 1992), socialinių gamybos sistemų bei socialinių gamybos ir inovacijų sistemų požiūriais (Amable, 2000). Tokiu būdu nustatyta, kad įslaptintosios technologijos inovacijų strategijos būdingos rinka grįstai socialinei gamybos ir inovacijų sistemai (Amable, 2000) bei bendradarbiaujančiai, labai koordinuojamai verslo sistemai (Whitley, 2000). Marketingu grįsta lyderystė reprezentuoja koordinuojamos industrinės srities (Whitley, 2000) bei inovacijų ir lankstumo (Köhler, 2008) sankirtą. Likutinės imitacijos inovacijų strategija yra fragmentuotos verslo sistemos (Whitley, 2000) su aiškiu apimties ir įvairovės siekiu (Köhler, 2008) rezultatas. Procesų modernizavimas yra inovacijų strategija, būdinga mezokorporacinei socialinei gamybos ir inovacijų sistemai (Amable, 2000) su suskaidyta, valstybės organizuojama verslo sistema (Whitley, 2000), o tinklaveikos strategija aiškiausiai reiškiasi socialdemokratinėje socialinėje gamybos ir inovacijų sistemoje (Amable, 2000), orientuotoje į įvairovę ir lankstumą (Köhler, 2008). Galiausiai organizacinės paramos inovacijų strategija būdinga suskaidytoms verslo sistemoms, kurioms svarbi valstybės parama (Whitley, 2000), bei viešosioms socialinėms gamybos ir inovacijų sistemoms (Amable, 2000). Apibendrinant galima teigti, kad išskirtų inovacijų strategijų tipų charakteristikų atitikimas konkrečioms verslo ir institucinės aplinkos sistemoms paremia sudarytą tipologiją, aiškiau apibrėžiant takoskyras tarp įmonių inovacijų strategijų tipų. Vis dėlto pažymėtina, kad nė viena iš nustatytų inovacijų strategijų neturi sąsajų su tik vienu teoriniu požiūriu. Be to, kai kurios vienų inovacijų strategijų charakteristikos taip pat yra būdingos ir kitoms inovacijų strategijoms, nors ir savitame derinyje, o skirtingos inovacijų strategijos yra būdingos keletui valstybių, tai yra keletui skirtingų institucinių ir galimai verslo kontekstų. Tai leidžia daryti prielaidą, kad dalis išskirtų inovacijų strategijų yra komplementarios, todėl sukurtą įmonių inovacijų strategijų tipologiją būtina validuoti empiriškai, o tai yra gairės ateities mokslo tyrimams.DOI: http://dx.doi.org/10.5755/j01.ss.77.3.2773 |
| Publisher | Kaunas University of Technology |
| Date | 2012-11-15 |
| Source | Socialiniai mokslai Vol 77, No 3 (2012) |
| Rights | Autorių teisės yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4-37 straipsniuose. |