Mokinių ugdymas muziejuose: asmeninės mokymosi aplinkos susiformavimo galimybės
|
| Title | Mokinių ugdymas muziejuose: asmeninės mokymosi aplinkos susiformavimo galimybės |
| Authors | |
| Abstract | Muziejuose besimokantieji mokosi kaip neformalaus ugdymo „mokykloje“, kurioje vyksta edukacinės veiklos, suderintos su mokyklų bendrosiomis programomis. Tuo tarpu siekiant atraktyvaus, smagaus mokymosi, muziejai siūlo mokymosi pramogaujant (angl. edutainment) galimybes. Šios mokymosi galimybės kelia tam tikrus iššūkius besimokantiesiems. Tai reiškia, jog šie privalo būti pakankamai profesionalūs ir motyvuoti mokytis „visur“ ir „visada“. Tad tyrinėjant muziejaus lankytojų reakcijas į juos supančią muziejaus aplinką, svarbu išryškinti, kokias asmenines mokymosi aplinkas tame pačiame muziejuje identifikuoja įvairūs lankytojai ir nuo kokių veiksnių priklauso šių asmeninių aplinkų susiformavimas. Siekiant pateisinti muziejaus kaip profesionalios pažinimo institucijos vardą, kuriame vyktų sklandus, efektyvus dialogas su muziejaus lankytojais, būtina įgyvendinti svarbiausią muziejinės edukacijos uždavinį. Pabrėžiama, jog reikia ne ugdyti, o sieti ir kartu jausti, ne mokyti, o mėginti lankytojams suteikti intelektinį ir prasminį malonumą (Hilde, Hein, 2000). Taip pat svarbu nepalikti muziejaus lankytojų abejingų, tad būtina ką nors siūlyti, duoti, leisti imti, tyrinėti, nepamirštant, kad muziejaus tikslas yra ne jis pats ir ne jo objektai – jis yra terpė ir priemonė atlikti svarbią švietimo misiją. Šiame straipsnyje siekiama atsakyti į tokius probleminius klausimus: kokias asmenines mokymosi aplinkas tame pačiame muziejuje identifikuoja įvairūs lankytojai? Nuo kokių veiksnių priklauso šių asmeninių aplinkų susiformavimas? Ar galima išskirti lankytojų, kaip besimokančiųjų, būdingus tipus? Straipsnio tikslas – atskleisti mokinių asmeninių mokymosi aplinkų susiformavimo galimybes, mokantis muziejuje. Straipsnis grindžiamas konstruktyvistine teorija, mokymosi visą gyvenimą bei edutainment koncepcijomis. Jį rengiant buvo taikyta mokslinės literatūros analizė bei dokumentų analizė. Pirmojoje straipsnio dalyje analizuojama muziejaus edukacijos koncepcija. Antrojoje atskleidžiami mokymosi pramogaujant (angl. edutainment) muziejuje bruožai. Trečioje dalyje išryškinamos mokinių asmeninių mokymosi aplinkų susiformavimo iš potencialios mokymosi bei edukacinės aplinkos galimybės, akcentuojant savivaldaus, atsitiktinio, mokymu inicijuoto besimokančiojo mokymosi muziejuje tipus bei pristatant asmeninių mokymosi aplinkų (AMA) muziejuje susiformavimo veiksnių modelį. Edukacinių uždavinių muziejuje įgyvedinimą užtikrina Hein (1998) sukurtas efektyvus žinių, mokymosi metodų ir teorijų modelis, kuriuo remiasi visa muziejaus edukacijos filosofija. Remiantis šiuo modeliu, edukaciniai tikslai grindžiami įvairiai: didaktiniu - aiškinamuoju, atradimų metodais ir konstruktyvizmo teorija. Čia mokymosi atrandant metodo teorinė esmė ir konstruktyvizmo teorija skiriasi, nes pirmuoju atveju mokinys ieškojimų pabaigoje turi gauti „teisingą“, muziejaus nustatytą sprendimą, siekdamas jo pagal iš anksto parengtą modelį, antruoju atveju – suvokti ekspoziciją savaip, remiantis patirtimi ir žiniomis, nebūtinai siekiant teisingo atsakymo. Tačiau juos vienija tai, kad mokymosi procesas yra aktyvus, besimokantysis turi būti motyvuotas ir aktyviai dalyvauti veikloje. Tad, siekiant efektyvaus dialogo su lankytojais muziejuje, edukacinės veiklos turi būti organizuojamos remiantis mokymusi atrandant bei realizuojant konstruktyvistines idėjas, siūlant aktyvias, atraktyvias, smagias veiklas, kartais net paremtas pramogavimo elementais, atmetant didaktinio – aiškinamojo metodo principus, kur ignoruojamas lankytojas ir jo poreikiai. Svarstant pateiktas mintis, panašumų galima įžvelgti ir kalbant apie mokymo ir mokymosi paradigmų esminius skirtumus, kai, pasak Jucevičienės (2007), požiūris į žmogaus mokymąsi visą gyvenimą sąlygotas edukacinės paradigmos virsmo: iš tradicinio, ilgus amžius vyravusio mokymo akcentavimo (mokymo paradigma) į šiuolaikinę mokymosi paradigmą, kuri mokymąsi traktuoja kaip ne tik trunkantį „nuo žmogaus gimimo iki mirties“, bet ir nebūtinai susietą su mokymu. Formalaus ugdymo institucija turi būti pasirengusi lanksčiai reaguoti į besimokančiojo poreikius, įskaityti jos iš anksto nenumatytus, tačiau vertingus mokinio mokymosi rezultatus, pasiektus informalaus mokymosi būdais. Mokymosi paradigma, akcentuojanti šiuolaikinį žmogų, kuris siekia savo gyvenimo darnos nuolat mokydamasis ir tobulėdamas, be formalaus ir neformalaus mokymosi, ypatingą dėmesį skiria informaliam mokymuisi, ypač - mokymuisi iš patirties. Mokymosi visą gyvenimą koncepcija ir ją realizuojančios muziejų institucijos leidžia naujai pažvelgti į mokymuisi sukuriamas galimybes. Šių galimybių teorinis pagrindas, pasak Jucevičienės et al. (2010) yra edukacinės aplinkos Tuo tarpu nagrinėjant neformalųjį ugdymą tyrinėjamos ne tik edukacinės, bet ir potencialios bei asmeninės mokymosi aplinkos. Siekiant kokybiškesnio, efektyvesnio mokinių mokymosi, kad mokiniai gebėtų formuoti mokymosi visą gyvenimą tikslus, patirtų smagų, atraktyvų, atradimo džiaugsmu papildytą mokymąsi, įgytų naujų žinių, patirties, pagerintų ir kitus savo gebėjimus, būtina jų mokymąsi papildyti edukacinių, potencialių mokymosi aplinkų bei asmeninių mokymosi aplinkų teikiamomis galimybėmis muziejuje. Falk, Dierking (2000) teigia, jog muziejuje pateikiama informacija, žinios yra tiesiogiai susijusios su asmeninėmis ir socialinėmis lankytojo savybėmis, stengiantis atskleisti daugialypes perspektyvas, leidžiant lankytojams laisvai kurti jų asmenines prasmes, remiantis jų pačių patirtimi. Čia mokymosi procesas remiasi kontruktyvistine pozicija, pabrėžiant, jog mokymasis - ne tik tai, ko muziejus nori išmokyti lankytoją, bet labiau tai, kokią prasmę, reikšmę lankytojas priskiria muziejuje įgytai patirčiai. Akivaizdu, jog prasminga ir turtinga individo patirtis labai priklauso nuo muziejaus potencialių mokymosi ir edukacinių aplinkų, kurių pagrindu jis geba susiformuoti savąsias asmenines aplinkas. Išryškinant muziejaus potencialios mokymosi aplinkos reikšmingumą, jai būdingi šie bruožai: a) mokymosi informacija; b) informacijos priėmimo kanalai: kaip ji pasiekia individą: per stebėjimą/ veiklą/ pasitelkiant jusles (rega, uoslė, klausa, skonis, lytėjimas); c) ir jų sąlygos (švietimo zonos, vaikų kambariai ir kt.). Tuo tarpu muziejaus edukacine aplinka laikoma muziejaus darbuotojų, edukatorių kuriamos edukacinės veiklos (edukacinės programos, edukaciniai maršrutai, ekskursijos, paskaitos, kt.), turinčios konkretų mokymosi tikslą, jį atitinkantį turinį bei jo įsisavinimą paremiančius ugdymo metodus ir formas. Šioje aplinkoje veikia besimokantysis, kurio mokymąsi per jam suprantamą mokymosi aplinką tiesiogiai įtakoja edukacinės aplinkos veiksniai. Muziejaus potencialią mokymosi aplinką, kuri apima visą muziejaus erdvę, joje esančius objektus ir subjektus, įvairių tipų besimokantieji (mokymu inicijuoti, savivaldūs, atsitiktiniai) gali gebėti transformuoti į savąsias mokymosi aplinkas. Tai, anot Falk, Dierking (2000), sąlygoja jų asmeninės charakteristikos. Besimokantysis sujungia tai, ką jis mato, veikia ar jaučia su tuo, ką jis jau žino, supranta ir pripažįsta. Čia svarbu tai, kaip žmogus apdoroja informaciją, suvokia objektus ir idėjas, koks yra jo mokymosi stilius ir panašiai. Nuo jo paprastai priklauso mokymosi kokybė, naujų prasmių konstravimas, taigi - ir asmeninės mokymosi aplinkos kūrimas. Pabrėžiant, jog mokymasis visada vyksta tam tikru momentu, tam tikromis sąlygomis ir visuomet priklauso nuo konteksto, pasiremiant Falk, Dierking (2000), Jucevičienes ir kt. (2010) idėjomis, galima pasiūlyti asmeninių mokymosi aplinkų (AMA) muziejuje susiformavimo veiksnių modelį, kuriame išryškintas asmeninis kontekstas, apibrėžiantis visas asmenines charakteristikas (motyvacija ir lūkesčiai, anksčiau įgytos žinios, interesai ir įsitikinimai, pasirinkimas ir kt.), edukacinis kontekstas ir jo veiksniai (ugdymo tikslas, turinys, metodai, formos, priemonės, edukatorius, jo kompetencija ir kt. savybės bei ugdomieji), socialinis kontekstas ir jo veiksniai (santykiai, susidarantys žmonėms bendraujant muziejuje su asmeniu), fizinis kontekstas ir jo veiksniai (muziejaus objektai, jų estetika, išdėstymas, kt.), virtualus kontekstas ir jo veiksniai (gali būti tie patys fizinio, socialinio, edukacinio konteksto veiksniai, perkelti į virtualią erdvę). Taigi muziejaus edukacinių veiklų kūrimas, remiantis konstruktyvistinėmis idėjomis bei mokymosi atrandant metodu, atskleidžia daugialypes mokymosi perspektyvas, kai išryškinamas aktyvus, motyvuotas, laisvai kuriantis asmenines prasmes, remiantis savo paties patirtimi, lankytojas. Jo mokymasis edukacinių programų metu aktyvinamas ne tik praktinėmis pasidaryk pats „do-it-yourself“ ar „hands – on“ veiklomis, bet ir akcentuojant, įprasminant mąstymą skatinančią „minds – on“ veiklą. Mokymosi pramogaujant esminės charakteristikos yra: atradimas, tyrinėjimas, vaizduotės, proto stimuliavimas bei išlaisvinimas (emancipation). Tad besimokantieji, aktyvūs proceso dalyviai, muziejuje mokosi atraktyviai, smagiai, pramogaudami, žaidimų pagalba spręsdami iškilusias problemas. Čia besimokantieji ne tik tyrinėja, patiria atradimo džiaugsmą, tačiau nuolat skatinami protauti, mąstyti, laisvai reikšti mintis bei konstruoti žinias. Mokinių asmeninių mokymosi aplinkų muziejuje susiformavimą iš edukacinių aplinkų ir potencialių mokymosi aplinkų įtakoja edukacinio, fizinio, socialinio ir virtualaus kontekstų veiksniai, o jų įtakos laipsnį lemia asmeninio konteksto veiksniai. Logiška manyti, jog muziejaus edukacinio, fizinio, socialinio ir virtualas kontekstų veiksniai, sąveikaujantys edukacinėje aplinkoje, t.y. tapę edukacinės aplinkos veiksniais, gali būti kryptingesni ir įtaigiau veikiantys asmeninės aplinkos susiformavimą, nei veikiantys potencialioje mokymosi aplinkoje. Tikėtina, kad savivaldžių, taip pat mokymu inicijuotų besimokančiųjų (self – directed learners) mokymosi aplinkų susiformavimą labiausiai lems fizinio, socialinio ir virtualaus kontekstų veiksniai, kurie siejasi su asmeninio konteksto veiksniais, ypač – mokymosi motyvacija. Tuo tarpu atsitiktinių besimokančiųjų asmeninių mokymosi aplinkų susiformavimą labiausiai turėtų lemti fizinio, socialinio ir virtualaus kontekstų veiksniai, jeigu jie yra ypač įtaigūs konkrečioje situacijoje.DOI: http://dx.doi.org/10.5755/j01.ss.78.4.3236 |
| Publisher | Kaunas University of Technology |
| Date | 2013-01-17 |
| Source | Socialiniai mokslai Vol 78, No 4 (2012) |
| Rights | Autorių teisės yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4-37 straipsniuose. |