Konvergencijos hipotezės tarptautinio turizmo sektoriuje validacija
|
| Title | Konvergencijos hipotezės tarptautinio turizmo sektoriuje validacija |
| Authors | |
| Abstract | Turizmo svarba pasaulinėje ekonomikoje nuolat stiprėja, o turizmo sektorius tampa svarbiu bendrojo nacionalinio produkto generavimo ir darbo vietų šaltiniu. Turizmas kaip regioninė ir darbo vietas kurianti struktūra turėtų išspręsti nedarbo problemas mažiau išsivysčiusiuose regionuose. Turizmo persiliejimo (angl. spill-over) padariniai taip pat tiesiogiai ir netiesiogiai veikia daugelį sektorių: žemės ūkio, gamybos, statybos, transporto, komunikacijų, apgyvendinimo, prekybos, maitinimo, bankininkystės, sveikatos paslaugų ir kt. (Proença ir Soukiazi, 2008). Kita vertus, turizmas skatina šalių susiliejimą perskirstydamas turtingų šalių pajamas neturtingoms šalims, išsivysčiusių šalių - mažiau išsivysčiusioms šalims. Jis skatina regionų vystymąsi ir mažina ekonominius skirtumus tarp jų. Taigi nacionalinės ir tarptautinės investicijos į turizmo sektorių teigiamai paveiktų nepasiturinčių regionų vystymąsi (Proença ir Soukiazi, 2008). Šiame straipsnyje analizuojama, ar konvergencija pasireiškia dešimtyje labiausiai turistų pasaulyje lankomų šalių, tarp kurių yra ir Turkija (remiantis Jungtinių Tautų pasaulio turizmo organizacijos duomenis); ieškoma sąsajų tarp turizmo ir susiliejimo turizmo ekonomikoje 1995-2009 metais. Šių šalių analizė, atsižvelgiant į atvykstančių turistų skaičių, gali būti kritikuojama dėl to, kad turistų skaičiai nėra lygiaverčiai. Tačiau yra aišku, kad šios šalys nėra homogeniškos nei pagal atvykstančių turistų skaičių, nei pagal savo išsivystymo lygį. Solow tradicija besiremiantys neoklasikiniai didėjimo modeliai rodo spartesnio augimo tendenciją neturtinguose regionuose, lyginant su turtingais regionais ir šalimis. Tai laikoma sąlygine konvergencija. Solow augimo modeliu besivadovaujančios šalys, kurioms būdingas tas pats santaupų, nuvertėjimo, gyventojų skaičiaus augimo ir technologijų lygmuo, priklauso tai pačiai stabilios būsenos grupei. Tai reiškia, kad stabilios būsenos grupei priklausančios neturtingos šalys (pagaminančios mažiau produkcijos vienam gyventojui) turėtų pasivyti turtingas šalis (pagaminančias daugiau produkcijos vienam gyventojui) – šis reiškinys literatūroje vadinamas „absoliučios konvergencijos hipoteze“. Taip pat teigiama, kad „žemesnį stabilumo lygį turinčios ekonomikos auga greičiau“, nes tai lemia pereinamojo laikotarpio dinamikos principas (Solow, 1956, 1957). Nepaisant įvairių neoklasikiniams augimo modeliams būdingų sąlygų, yra daroma prielaida, kad ekonomikos turi tą patį technologinio išsivystymo ir finansų lygį, o gyventojų skaičiaus augimo rodikliai laikomi išoriniais kintamaisiais. Tarptautinio turizmo ekonomikos temas nagrinėjančioje literatūroje yra nedaug studijų, kurios gretina turizmą ir konvergencijos modelį. Kai kurios jų konvergenciją analizuoja netiesiogiai, nes tiesiogiai matuojamas turizmo poveikis ekonomikai augti (Bahar ir Bozkurt, 2010; Balaguer ir Jorda 2002; Durbarry 2004; Gökovalı ir Bahar, 2006; Nowak et al., 2004). Narayan (2006), kuris pirmasis nagrinėjo turizmo ir konvergencijos ryšį, tyrė 13 turizmo centrų, išsiuntusių didelį turistų skaičių į Australiją 1991-2003 metais ir patvirtino, kad iš 13 šalių į Australiją turistai atvykstantys susiliejo su atvykstančiais iš kitų šalių. Iš 13 centrų atvykstančių turistų skaičių skatinanti politika taip pat didina turizmo apimtis šalyje. Hooi ir Smyth (2006) apibrėžė turizmo sektoriaus Malaizijoje svarbą per pastaruosius 25 metus. Jie nagrinėjo, ar susiliejimas pasireiškia dešimties Malaizijai svarbių turizmo rinkų atžvilgiu. Malaizijos vyriausybė vykdė intensyvią rinkodaros strategiją, siekdama padidinti užsienio turistų skaičių šalyje. Rezultatai rodo, kad susiliejimas yra būdingas Malaizijos turizmo rinkai, turizmo strategijos Malaizijoje yra sėkmingos, o turizmas prisideda prie ekonomikos augimo. Kitoje studijoje Narayan (2007) analizavo iš įvairių kraštų į Fidži salas atvykstančių turistų srautus ir taip pat aptiko susiliejimo apraiškas; turizmo politika Fidži salose įvardinama kaip sėkminga. Lean ir Smyth (2008) studija, kurioje remiamasi Narayan (2007) rezultatais, taip pat rodo Malaizijoje egzistuojantį šių turizmo rinkų susiliejimą. Soukiazis ir Proença (2008) sąlyginę konvergencijos hipotezę taikė Portugalijos geografinių regionų NUTS II ir NUTS III analizei. Studija remiasi endogenine augimo teorija (Sala-i Martin, 1990), joje naudojami 1993-2001 metais gauti duomenys. Rezultatai patvirtino sąlyginę NUTS III regionų konvergenciją. Be to, turizmo veiklos NUTS II regionuose turėjo teigiamą reikšmingą poveikį regionų augimui. Studijoje pabrėžiama turizmo politikos svarba tiek didinant regiono vienam žmogui tenkančias pajamas, tiek siekiant pašalinti tarpregioninio vystymosi skirtumus. Proença ir Soukiazis (2008) tyrė vienam žmogui tenkančių pajamų konvergencijos hipotezę, kurią iškėlė Barro ir Sala-i Martin (1990). Hipotezė buvo taikoma šalims, pasižyminčioms aiškiais pranašumais turizmo veiklų srityje: Graikijai, Italijai, Portugalijai ir Ispanijai. Ši studija siekė išanalizuoti turizmo svarbą šiose šalyse ir vienam žmogui iš tarptautinio turizmo tenkančių pajamų konvergenciją. Rezultatai rodo, kad turizmo veiklos kelia gyvenimo lygį ir yra traktuojamos kaip alternatyvūs augimo šaltiniai. Autoriai taip pat pabrėžia konvergencijos svarbą eliminuojant tarp šalių egzistuojančias asimetrijas „Europos sureguliavimo politikos” pagalba; turizmo sektorius vaidina lemiamą vaidmenį perskirstant pelnus ne tik tarp šalių, bet ir tarp regionų. Empiriniam konvergencijos hipotezės validavimui atlikti buvo remtasi 15 metų (nuo 1995 iki 2009) duomenimis. Rezultatai rodo, kad konvergencijos hipotezė pasitvirtino jungtinių procesų požiūriu, tačiau individualių procesų požiūriu konvergencijos hipotezė pasitvirtino tik Prancūzijos, Vokietijos, Kinijos, Turkijos, Malaizijos ir Meksikos atveju. Be to, nustatyti reikšmingi statistiniai skirtumai rodo, kad egzistuoja lemiamas pasiūlos ir paklausos šoko (ypač kainų ir technologinio šoko) poveikis tarptautinių atvykimų skaičiaus konvergencijai. Šios analizės rezultatai gali būti vėl tiriami taikant skirtingus kintamuosius ir ekonometrinius metodus ateityje, kai bus gilinamasi į pasiūlos ir paklausos šoko poveikį turizmo ekonomikai.Turkija sparčiai plėtoja turizmo sektorių, neatsilikdama nuo pasaulinių tendencijų. Tolesnės Jungtinių Tautų pasaulio turizmo organizacijos prognozės rodo, kad XXI amžiuje turizmas vystysis dar intensyviau, iš turizmo gaunamos pajamos pasaulyje 2020 metais pasieks 2 bilijonus dolerių. Be to, yra aišku, kad turizmo sektorius vystysis sparčiau, nei kiti sektoriai pagal didėjančią pajamų dalį, tenkančią kelionėms ir transportui, ir ypač stiprėjančią išsivysčiusių šalių gerovę. Todėl besivystančių šalių vyriausybės turėtų skirti atitinkamą dėmesį augančiai turizmo svarbai, o pagrindiniai Turkijos turizmo sektoriaus veikėjai turėtų kurti iš tarptautinio turizmo gaunamą naudą palaikančią politiką.DOI: http://dx.doi.org/10.5755/j01.ss.79.1.4070 |
| Publisher | Kaunas University of Technology |
| Date | 2013-04-22 |
| Source | Socialiniai mokslai Vol 79, No 1 (2013) |
| Rights | Autorių teisės yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4-37 straipsniuose. |