Dialogo kultūra grįstas mokslo ir studijų kokybės valdymo kontekstualizavimas
|
| Title | Dialogo kultūra grįstas mokslo ir studijų kokybės valdymo kontekstualizavimas |
| Authors | |
| Abstract | Šiandienos visuomenė, perėjusi prie postmodernaus būvio, suponuoja naujos kultūros formavimą organizacijose. Šiame straipsnyje diskutuojami dialogo kultūros formavimo(si) kontekstai. Iki šiol dialogo esmė ir raiška buvo akcentuojama per globalias kultūrines charakteristikas. Šiame straipsnyje bus siekiama išryškinti multikultūrines charakteristikas, labiau individualizuoti dialogo kultūros raišką aukštosios mokyklos valdymo kontekstuose. Analizuojant aukštojo mokslo kokybės reikšmę postmodernioje visuomenėje bei dialogo kultūrą palaikančius didžiuosius politinius naratyvus, išryškinami dialogo kultūros grindžiami mokslo ir studijų kokybės valdymo kontekstai. Šiame straipsnyje remiamasi Lyotard (1993), Baudrillard (2002) postmoderniojo būvio interpretacijomis. Šių autorių teorijas vienija pastangos atskleisti, kaip konstruojami socialiniai kultūriniai kontekstai. Kultūra suvokiama kaip procesas, kaip tobulinimas, išgryninimas (Kavolis, 1996). Straipsnyje laikomasi pozicijos, kad dialogas nekuria pasaulio bendrumo, bet jį išskleidžia. Tai reiškia, kad dialogas negali sukurti atskiro pasaulio. Jis visuomet vyksta pasaulio horizonte. Remiamasi Lyotard (1993), atsisakoma pretenzijų į objektyvuotas universalias tiesas, socialinė tikrovė konstruojama be iš anksto duotų, apibrėžtų kriterijų. Laikomasi pozicijos, kad organizacijos kultūros kildinimas yra susijęs su vadybos mokslo perspektyvomis, orientuotomis į šiandieninių organizacijų veiklos organizavimą. Remiamasi komunikacinio racionalumo koncepcija, kurioje komunikacijos dalyviai įveikia subjektyvius požiūrius, siekiant racionalaus sprendimo ir įsipareigojama racionalumui, atvirumui (Habermas, 1987). Organizacijos kultūra suvokiama kaip socialinė struktūra, kurioje atkreipiamas dėmesys į procesą (Valantiejus, 2007). Nors mokslininkai turi skirtingas pozicijas apibrėžiant postmodernybės bruožus (Kantas pabrėžia skirtybes, Welschas – jungtis), jų konstruojama konceptas bando surasti vienovės prielaidas. Vienovė ir įvairovė neturi prieštarauti, bet priešingai – jos turi papildyti viena kitą (Rau, 2005). Mokslinkas teigia, kad skirtumai, net ir prieštaravimai negali sugriauti vienovės, nes prieštaravimuose žmonės gali atrasti naują, labiau aprėpiančią vienovę. Anot Gutausko (2010), dialogo reikšmė tapo aktuali, nes jis sudaro prielaidas prasmės bendrumui kurti. O tai šiandieninėje įvairovės visuomenėje yra itin aktualu nusibrėžiant bei peržengiant galimybių, leistinumo, žinojimo ribas. Kiekviena organizacija turi pripažinti ne tik įvairialypį kitoniškumą ir visas jo formas, bet ir organizacijos tapatybės pliuralizmą daugialypėje visuomenėje. Tik taip įmanoma išsaugoti švietimo, kultūrų įvairovę kaip raidos, saviraiškos, kūrybos ir novatoriškumo galimybę. Požiūris į dialogo kultūrą kaip į sąveiką įtvirtinamas remiantis kibernetikos idėjomis, kurios tiria įvairių sistemų bendruosius valdymo procesus, vykstančius renkant, perduodant, laikant ir perdirbant informaciją. Dialogo sąveika abipusė: perduodama valdančioji informacija (mokslo žinios, studijų rezultatai, aplinka ir pan.), bei grįžtamoji informacija, rodanti realius sistemos pokyčius (pvz., tiek visuomenės, tiek aukštosios mokyklos institucijos), nes dialogas vyksta ir veikia ne tik kitus, bet ir save. Ši prieiga remiasi prielaida, kad komponentas A iš anksto negali žinoti, kokios informacijos pakanka užsibrėžtam tikslui pasiekti, todėl remdamasis grįžtamąja informacija, gali koreguoti informacinius dialoginius poveikius. Remiantis pagrindine kibernetikos schema, dialogo kultūros formavimą aukštosios mokyklos institucija gali traktuoti kaip save valdančią (savivaldžią) sistemą. Dialogo kultūros formavimas kaip procesas yra savivaldi, save reguliuojanti sistema, nes veikiantys organizacijos viduje yra ne išorinė jėga, o mokslo ir studijų proceso dalyviai, kurie dalyvauja dialogo kultūros formavimo procese. Savivaldumo požymis reiškia, kad sistema turi vystymosi kryptį. Remiamasi nuostata, kad mokslas iš esmės yra vieningas. Tarp mokslo disciplinų nėra jokių neperžengiamų ribų, niekas nekliudo mokslininkams vystyti tarpusavio dialogo ir susitarti. Dialogo prieiga akcentuojama ir Europos Komisijos komunikate ieškant bendrų pastangų skatinant naująjį augimą („Bendros pastangos skatinti naująjį augimą“). Jame institucijoms siūloma pereiti prie glaudesnio dialogo su visa pilietine visuomene. Atvirumo visam pasauliui principo švietimo ir mokymo srityje, kaip vieno iš būtinų visuotinės raidos ir klestėjimo sąlygų, akcentavimas Tarybos išvadose („ET 2020“, 2009-C119-02) itin ryškus. Deklaruojama, kad laikantis šio principo bus sudarytos puikios ir patrauklios švietimo, mokymo bei mokslinių tyrimų galimybės. Partnerystės kūrimą, atvirumą, atitiktį darbo rinkos ir plačiosios visuomenės poreikiams imlią dialogo prieigą mini Europos Tarybos ir Komisijos programa „Švietimas ir mokymas 2010“. Ypač akcentuojama universitetų ir įmonių partnerystė, kuri gali sukurti tinkamas sąlygas tam, kad padidėtų privačiojo sektoriaus investicijų dalis. Dialogas tarp akademinių, socialinių, verslo partnerių sudaro palankesnes sąlygas vykdyti viešąją misiją ir bendrą socialinę bei kultūrinę funkciją. Dialogas tarp akademinių, socialinių ir verslo partnerių įgalina daryti poveikį ne tik universitetui, bet kartu ir žinių bei inovacijų stiprinimui regione bei šalyje (Žalioji knyga, KOM (2011) 48: Europa privalo priimti iššūkį...pereinama prie inovacijomis grindžiamų strategijų), galutinių inovacijų naudotojų (piliečiai, verslo įmonės, viešasis sektorius) įsitraukimui, paspartinant ir išplečiant rezultatų taikymą ir paskatinant visuomenę aktyviau priimti inovacijas. Komisijos komunikate “Dėl mokslinės informacijos skaitmeniniame amžiuje: prieinamumas, sklaida ir išsaugojimas” (KOM, 2007) teigiama, kad sistema, kurią naudojant skelbiama mokslinė informacija, yra pagrindas dialogo plėtojimui per mokslinės informacijos viešinimą, todėl jos poveikis mokslinių tyrimų kompetencijai yra esminis. Įtvirtinant dialogo kultūrą žengiama į priekį tobulinant elektronines bibliotekos paslaugas, mokslinės informacijos saugyklas ir kuriant leidinių bei viešosiomis lėšomis finansuojamų mokslinių tyrimų rezultatų duomenų bazes. Dialogo kultūrą palaikantis didysis politinis naratyvas reiškia aukštųjų mokyklų dialogo kultūros prieigą kaip sąlygą būti atviriems ir gebantiems konkuruoti pasaulyje. Todėl pasirinkta dialogo kultūros plėtotė per studijas, mokslą ir studijuoti bei mokytis įgalinančią aplinką, leidžia realizuoti universitetų misiją Dialogo kultūra grindžiami mokslo ir studijų kokybės valdymo kontekstai reiškiasi per pakitusią socialinę aprėptį, nes mokslas ir technologijų raidos tendencijos juda link socialinių tikslų. Tokiu būdu universitetas ir visuomenė turi sudaryti dar glaudesnį dialogą, nes visuomenė tampa mokslo, technologijų, inovacijų centru. Siekiant efektyvios veiklos ieškoma naujų veiklos kokybės prieigų. Mokslo ir studijų kokybės valdymo kontekstai reiškiasi per multikultūrines charakteristikas: aktyvus organizacijos narių vaidmuo tikrovėje ir su tikrove; kultūra kaip asmenų kūrinys, papildantis ne jų sukurtą pasaulį; kultūra kaip organizacijos narių darbo, jų kuriamosios ir perkuriamosios veiklos rezultatas; organizacijos narių tarpusavio santykių reikšmė; kultūra kaip sistemiškas asmens patirties įgijimas (kaip kūrybiškas perėmimas, o ne informacijos kaupimas ir išlaikymas); kultūros demokratinimas.DOI: http://dx.doi.org/10.5755/j01.ss.79.1.4073 |
| Publisher | Kaunas University of Technology |
| Date | 2013-04-22 |
| Source | Socialiniai mokslai Vol 79, No 1 (2013) |
| Rights | Autorių teisės yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4-37 straipsniuose. |