Ką miesto bendrasis planas sako apie mūsų saugumą? Lyginamoji Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos analizė
|
| Title | Ką miesto bendrasis planas sako apie mūsų saugumą? Lyginamoji Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos analizė |
| Authors | |
| Abstract | Nusikalstamumo mažinimas – vienas iš pagrindinių daugelio pasaulio miestų gyventojų rūpestis. Nors mokslinėje ir praktinėje nusikalstamumo miestuose mažinimo strategijų erdvėje dominuoja socialinių mokslų atstovų (socialinės dezorganizacijos teorijos (Sampson ir Groves, 1989) ir įprastinės veiklos teorijos (Cohen and Felson, 1979)) siūlomi sprendimai, straipsnio autoriai pabrėžia, kad būtina pažinti ir kartu aktyviai taikyti miestų planavimo srities specialistų (parankios gynybai erdvės teorijos (Newman, 1972) ir perspektyvaus prieglobsčio teorijos (Jacobs, 1961)) siūlomus nusikalstamumą mažinančius metodus. Straipsnyje išsamiau pristatomas erdvės sintaksės metodas, padedantis nustatyti miesto urbanistinės struktūros ir nusikalstamų veikų įvykdymo sąlygų ryšius (Hillier ir Sahbaz, 2009; Baran, Smith ir Toker, 2007). Pastarasis metodas integruoja socialinius ir urbanistinius nusikalstamumo ir jo prevencijos tyrimo aspektus, taip suvienydamas auksčiau minėtas teorijas. Praktikoje vietinė valdžia neretai susiduria su nusikalstamumo mažinimo problemomis. Šios problemos paprastai atsiranda dėl nepalankios socialinės, ekonominės, kultūrinės, nacionalinės politikos aplinkos bei nepalankaus išteklių paskirstymo. Kita vertus, mokslininkai (Dunning, 1992; Savitch ir Kantor, 2002; Brenner, 2004) pažymi, kad nacionalinėse valstybėse ryškėja vis didesnė decentralizacija, kadangi joms būtina pasinaudoti globalizacijos plėtra ypač miesto lygmenyje. Viena iš sričių, kurioje miesto valdžia turi santykinai daug galių, yra miesto planavimas, kuris dažniausiai atsiskleidžia bendrame miesto plane. Miesto bendrasis planas yra dokumentas, pateikiantis miesto planuotojams, verslininkams, gyventojams, lankytojams ir kitiems informacijos apie tai, kaip miestas turėtų vystytis. Vienas iš esminių miesto bendrojo plano komponentų yra žemės paskirtis. Kita vertus, žemės paskirtis yra ir vienas iš plačiausiai naudojamų erdvės sintaksės metodo taikymo matų, siekiant nustatyti ir pamatuoti ryšį tarp nusikalstamumo ir erdvinės miesto struktūros, atsižvelgiant ir į socialinius miesto gyvenimo aspektus (Baran, Smith ir Toker, 2007; Kaya ir Kubat, 2007; Hillier ir Sahbaz, 2009; Friedrich, Hillier ir Chiaradia, 2009; Monteiro, 2012; De Abreu ir Trigueiro, 2012). Straipsnyje siekiama nustatyti labiausiai nusikalstamumo pažeidžiamus žemės paskirties tipus ir jų derinius. Pristatomi tyrimų, atliktų Kauno technologijos universiteto mokslininkų, reprezentuojančių architektūros ir kraštotvarkos, viešojo administravimo bei vadybos sritis, rezultatai. 2012 m. grupė ištyrė ryšį tarp miesto erdvinės struktūros ir nusikalstamumo trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje). Straipsnyje integruojami tyrimai, kuriais buvo siekiama, pritaikant erdvės sintaksės metodą, nustatyti trijų Lietuvos miestų mažiausiai saugias atviras viešąsias erdves ir pateikti konkrečius siūlymus miestų vadovams aukšto nusikalstamumo lygio priežastims šalinti, taikant ne tik socialinius ir ekonominius, bet ir miesto planavimo srities sprendimus. Tyrimuose naudoti ne tik erdvės sintaksės, bet ir statistinės duomenų analizės, ekspertų interviu, dokumentų analizės metodai. Straipsnyje teigiama, kad intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos yra saugiausios tada, kai į jas yra integruoti želdynai ir visuomenės poreikiams skirtos teritorijos. Toks žemės paskirties tipų derinys yra ne tik saugesnis nei „plikos“ gyvenamosios teritorijos, bet ir leidžia pagyvinti šių teritorijų socialinį ir kultūrinį gyvenimą bei padidinti estetinį patrauklumą. Kita vertus, kai minėtas derinys įkomponuoja vietinius miesto centrus, pasižyminčius daugelio skirtingų žemės paskirties tipų kombinacija, jis tampa dar pavojingesniu nei gyvenamosios teritorijos be želdynų ir visuomenės poreikiams skirtų kompleksų. Todėl nėra tikslinga apkrauti intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas per didele žemės paskirties tipų įvairove, bent jau siekiant saugumo. Taip pat svarbu pažymėti, kad visuomenės poreikiams skirtos teritorijos neturėtų būti planuojamos derinyje su infrastruktūros/pramonės ir miškingomis teritorijomis; kita vertus, nusikalstamumas yra didesnis ir tada, kai visuomenės poreikiams skirti kompleksai reprezentuoja aiškiai atskirtas nuo likusios miesto erdvės teritorijas. Mažo užstatymo gyvenamosiose teritorijose, jeigu netoliese yra miškingų žemių, itin didėja nužudymų rizika. Mažo užstatymo gyvenamosios teritorijos be miškų yra pakankamai saugios žmonėms, tačiau ne gyvūnams, tai yra, jose gana paplitę nusikaltimai prieš gyvūnus, kaip, beje, ir miškuose. Taigi darytina išvada, kad mažo užstatymo gyvenamosios teritorijos neturėtų būti planuojamos šalia miškų, tačiau jose būtina vykdyti aktyvią socialinę politiką, nukreiptą į pagarbos gyvūnams ir rūpinimosi jais skatinimą. Pramonės, infrastruktūros ir ypač – komercinės teritorijos ir jų deriniai daro net ir palyginti saugius žemės paskirties tipus bei jų derinius labiau pažeidžiamais nusikalstamumo aspektu. Dažnai miesto finansiniai poreikiai reikalauja, kad šios teritorijos rastųsi viena greta kitos. Visgi tyrimų rezultatai rodo, kad minėti žemės paskirties tipai galėtų sudaryti gana saugias kombinacijas su želdynais ir vandenimis, tačiau derėtų vengti pramonės, infrastruktūros ir komercinių teritorijų planavimo šalia miškų, kompleksų visuomenės poreikiams ir gyvenamųjų teritorijų. Detalesnė nusikalstamumo miestuose analizė atskleidė, kad didžiausia nusikalstamumo dalis tenka gatvėms, kurios yra greta pagrindinių (didžiausių) miestų gatvių. Skirtingi socialiai patrauklūs objektai dažnai randasi būtent pagrindinėse gatvėse, tuomet kai greta esančios antraeilės gatvės dažnai naudojamos miesto gyventojų ir svečių kaip trumpiausi keliai iki norimo aplankyti objekto. Viena vertus, santykinai didesnis potencialių aukų skaičius pritraukia nusikaltėlius, o, kita vertus, nepagrindinės gatvės yra ir pakankamai izoliuotos nusikalstamai veikai įvykdyti, ir gana palankios greitam pabėgimui dėl artumo pagrindinėms miestų gatvėms. Tyrimų rezultatai rodo, kad, deja, vidinių erdvių izoliacija padidėjo per nepriklausomybės metus, ypač miestų centruose, o tai galėtų būti dar viena nusikalstamumo nemažėjimo priežastis ir, atitinkamai, klausimu vietinės valdžios darbotvarkėje. Pastebėtina, kad straipsnyje pristatomas tyrimas pasižymi ir keletu ribotumų. Visu pirma, jie yra sąlygoti Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato ir Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato bei Klaipėdos miesto teritorinių policijos komisariatų atsisakymo suteikti tyrimui būtinus duomenis apie nusikalstamumą šiuose miestuose. Tai lėmė dalinę variaciją duomenų rinkimo ir, atitinkamai, analizės etapuose. Be to, miestų bendruosiuose planuose naudojami iš dalies skirtingi žymėjimai net ir tam pačiam žemės paskirties tipui nurodyti, o tai apsunkino lyginamąją nusikalstamumo miestuose analizę. Nepaisant minėtų ribotumų, darytina išvada, kad įžvalgus miesto planavimas - sinergijos tarp miesto socialinių ir erdvinių struktūrinių element rezultatas. Straipsnyje pristatomas tyrimas leidžia teigti, kad neretai priemonių, nukreiptų į nusikalstamumo mažinimą, įgyvendinimas taip pat praturtintų miesto socialinį gyvenimą, padidintų jo estetinį patrauklumą ir sąlygotų harmoningesnį ryšį tarp miesto gyventojų ir supančios natūralios bei sukurtos aplinkos.DOI: http://dx.doi.org/10.5755/j01.ss.80.2.4852 |
| Publisher | Kaunas University of Technology |
| Date | 2013-08-07 |
| Source | Socialiniai mokslai Vol 80, No 2 (2013) |
| Rights | Autorių teisės yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4-37 straipsniuose. |